Elfų žemė

13 skyrius

Priešais elfų vilkstinę išniro didingų rūmų siena. O viršum jos matėsi Didysis bokštas, svarbiausia šio pastato dalis. Taip pat, jame yra pokylių salė, kurioje elfai ir žmonės sutiks naujuosius metus.

- Atverkite vartus! Tai provincijų didikai! - nuo bokštelių abipus milžiniškų vartų, sukomandavo sargybinis.

Elfai, kas ant žirgų, kas karietose sugužėjo į rūmų kiemą. Ir tuomet, devyni jaunuoliai išsirikiavo į eilutę. Penki berniukai ir keturios mergaitės. Jie žvelgė į pilį ir galvojo visiškai tą patį.

Dabar, prasideda žaidimas.

Žaidimas, neatskleisti ką jie galvoja ir ko nori. Jie privalo išsisukti iš visų kilmingųjų pinklių, kurių neabejotinai bus gausu. Pradedant pasakomais žodžiais, baigiant bandymu surasti jiems poras. Tai bus ilgiausi mėnesiai draugų, dar ganėtinai trumpame, gyvenime.

- Panašu, kad mano princesė atvyko į savo pilį. Matau ir bokštą, kur tave įkalins. Netgi slibino netrūksta, čia yra ir šių rūmų dabartinis savininkas. Viskas ko reikia, tai tik riteris spindinčiais šarvais, kuris tą princesė išvaduos. Ir aš su malonumu imsiuosi šio vaidmens, - žvelgdamas į besikalbančius kitus elfus, savo įprastinę Adrianos erzinimo kalbą pradėjo Derekas.

Draugai atsisuko į jį ir tas žvilgsnis aiškiai bylojo vieną ir tą patį sakinį, „tu turbūt juokauji?".

- Ar tu rimtai manai, kad man reikės tavo pagalbos?

- Žinoma, princese. Tu gali ir pati dingti iš čia, bet kur tada smagumas?

- Ir kuri gi dalis tau atrodo smagi?

- Ta, kai aš tave išgelbėju, visi pradeda sapalioti, koks tai romantiškas gestas, o tu jiems atšauni, jog mes buvom susilažinę, ar aš sugebėsiu nepastebėtas tave iš čia išgabenti ar ne, - draugams stebint naują ginčą, medžiotojo veidą nušvietė klastinga šypsena.

- Aš neprisimenu, kad mes būtume susilažinę, - jau kur kas linksmiau atsakė Adriana.

- Kol kas ne, bet galim dabar pat surengti lažybas.

- Panašu, kad tu turi galvą ant pečių. Man patinka toks įvykių posūkis.

- Robinai, - draugui į smailią ausį sukuždėjo Forestas. - Tu tikras, kad Adriana tavo sesuo?

Kaip ir galima numanyti, rudaplaukis įsistebeilyjo į jį tarsi į beprotį.

- Ką?

- Taip, taip, aš žinau, jog jūs atrodot beveik visiškai taip pat, jūsų tėvai yra tie patys, bet tu pasižiūrėk į juos. Adrianos ir Dereko charakteriai yra absoliučiai vienodi. Ar tu matai kaip klastingai ir kraupiai jie šypsosi? Sakau tau, kai jiedu susivienija - gero nelauk.

Nors Robinas ir nenorėjo to pripažinti garsiai, tačiau žinojo, kad Forestas teisus. Jo sesuo ir medžiotojas buvo bene panašiausi iš visų draugų. Jiedu neapsakomai užsispyrę, klastingi, maištingi ir tikrų tikriausi ramybės drumstėjai.

Robinas įbedė akis į tyliai planus berezgančius elfus. Juodi, iki pečių nukirpti plaukai ir pilkos akys puikiai tiko vaikinui iš vilkų provincijos. Ryškesnių spalvų trūkumas tarsi slėpė kokia spalvinga ir šviesi yra jo asmenybė.

Kita vertus ilgi, tiesūs ir rudi plaukai bei lapų žalumo akys jau iš tolo šaukė, kad ši mergina vienaip ar kitaip susijusi su mišku. Adriana mylėjo girios takus, medžių šešėlius. Ji valandų valandas praleisdavo jodinėdama ar tiesiog sėdėdama miške. Ir niekas niekada nepastebėdavo, kaip Adriana išsmukdavo į mišką.

- Vaikai, paklausykite! - įtaigiai šūktelėjo vienas elfas. - Tarnai nuves jus į jums paskirtus kambarius.

Devintukas atsisuko į laukiančius elfus. Kambarinė mandagiai tūptelėjo ir prakalbo tyliu, maloniu balsu: