Elfų žemė

7 skyrius

Viktorija ilgesingu žvilgsniu žiūrėjo pro langą. Ji matė danguje skraidančius paukščius. Jie atrodė tokie laisvi ir nevaržomi. Jų nekaustė jokios taisyklės, pareigos ir nuostatai. Paukščiai galėjo skraidyti padangėje ir nesirūpinti kas vyksta ant žemės.

- Panele Viktorija! - mokytojos balsas gražino liūdną merginą į tikrovę. - Aš jums uždaviau klausimą. Kaip pasiaiškinsite, kad nekreipėte dėmesio į mano paskaitą?

- Atleiskite, mokytoja, aš užsigalvojau apie artėjančia naujų metų puotą, - nenorėdama pakliūti į dar didesnę bėdą, mergina atsakė tai, kas žinojo patiks valdingai moteriai.

- Gerai, kad galvoji apie ją, bet dabar prašau susikaupti ties pamokos tema.

- Taip, mokytoja. Koks buvo jūsų klausymas?

- Išvardink visų provincijų valdovų vardus, titulą, sutuoktinį ir vaikus.

- Žinoma. Sakalo provincija, lordas Arijas, jo žmona Megara ir sūnus Kalebas. Žirgų provincija, lordas Lukas, jo žmona Darija ir duktė Alisa. Vilkų provincija, lordas Folkas, jo žmona Ana ir sūnus Derekas. Bebrų provincija, lordas Kasteljonas, ledi Sandra ir ponaitis Forestas. Lordas Radiras tigrų provincijos valdovas su žmona Džene ir sūnumi Hanteriu. Lordas Rotas ir ledi Nila bei panelė Liusė iš gyvačių provincijos. Lordas Saviras su žmona Zikara sirenų provincijos valdovai ir turi dukterį Korneliją. Galiausiai, Bendrosios žemės valdytojas Ukaras ir ledi Mija su vaikais vyresniu Robinu ir jaunėle Adriana.

- Šaunuolė. Labai džiaugiuosi tavo žiniomis. Dabar visą tai surašyk ir šiandien būsi laisva. Galėsi eiti į savo kambarį ir mokytis.

Viktorija linktelėjo ir pradėjo skubiai, tačiau tvarkingai rašyti. Kai baigė visą rašliavą, padavė mokytojai ir kiek galėdama greičiau dingo iš kabineto.

Kai mergina, atrodo po visą amžinybę trukusių pamokų, pravėrė savo kambario duris su milžinišku palengvėjimu atsiduso. Ji žengė į savo drabužinę ir susirado taip mėgstamus jojimo rūbus. 

Jai reikėjo poilsio.

Pasiruošusi Viktorija nusileido į pilies kiemą ir nuskuodė link arklidžių. Ji priėjo prie vieno gardo.

- Kaip laikaisi, Augustai? - išsitraukdama iš kišenės obuolį tarė mergina. - Tikiuosi gražiai elgeisi.

- O, panele Viktorija! Jūs ir vėl kalbatės su savo žirgu?

- O kaip gi? Augustas mano draugas.

- Kur šiandien trauksite, panele?

- Tiesiog pajodinėsiu miške. Man tai padeda atsipalaiduoti.

- Ypač po nuobodžių pamokų?

- Taip, tikrai, - Viktorija šyptelėjo arklininko padėjėjui. - Tu per daug gerai mane pažįsti.

- Arba, jūs per dažnai čia ateinate ir skundžiates tais mokslais.

- Arba taip.

Nusijuokusi mergina pasiėmė šukas ir pradėjo valyti visus šiaudus nuo bėrio šono. 

- Na tu ir murzius, negali bent valandžiuke nesivoliot ant žemės?

Vienintelis arklio atsakas buvo tyla.

Viktorija ir toliau šukavo Augustą, kol jo kailis pradėjo blizgėti. Tuomet atsinešė pobalnį, balną ir kamanas. Kai žirgelis buvo paruoštas, mergina išsivedė jį iš arklidžių ir mitriai užšokusi ant bėrio nugaros, išjojo iš pilies.

Pagrindinis kelias buvo perpildytas žmonių ir elfų. Jie skubėjo, tai šen tai ten. Visiems kažko reikėjo, turėjo kažkur nuvykti ar kažką padaryti. Kelių kilometrų spinduliu nesimatė nei vieno miško, tik keli pavieniai medžiai.

Ir kaimai.

Kaimai ir miesteliai besikuriantys netoli pilies, kad iškilus "pavojui" turėtų kur pasislėpti. Iš istorijos pamokų Viktorija girdėjo, kad prieš čia atvykstant pirmajam karaliui, elfai neturėjo jokios tikros valdžios, įstatymų. Visi darė ką nori ir niekam niekas nerūpėjo. Jos mokytoja pasakojo, kad tais laikais visi elfai kariavo tarpusavyje. Dėl žemės, maisto, pinigų ar, kaip tą pamoką mokytoja pasišlykštėjusi ištarė, laisvės ir garbės. 

Mergina netikėjo, kad tos nuostabios būtybės, kurios atrodė neapsakomai protingos, išmintingos ir senos, bei galingos, galėjo pyktis tarpusavyje dėl savanaudiškų paskatų. Juos kovojančius ji galėjo įsivaizduoti vien tik dėl tos pačios laisvės ir garbės. 

Nors Viktorija pažinojo nedaug elfų, bet jos Auklė tikrai mėgo pasakoti istorijas. Istorijas apie praeitį.

Labiausiai apie tuos laikus, kai žmonių šioje žemėje nebuvo nei kvapo. Kai elfus valdė jų pačių išrinkti vadai, kurių pareiga padėti tiems, kam to reikia. Kai nusikaltėliai buvo baudžiami, o dėl baisiausių nusikaltimų, galėjo gauti vien jam pritaikytą prakeiksmą ir būti išsiųstam į Amžinąjį mišką.

Visi pasakojimai apie praeities didvyrius, gyvenusius prieš daugybę tūkstančių, gal net milijonų metų išliko.

Juk elfai yra nemirtingi. Jie turi amžino gyvenimo dovaną ir retai kada pasitaiko, kai elfas miršta nuo senatvės. Ar bent taip buvo anksčiau. Auklė sakė, kad nuo tada, kai čia atvyko žmonės, vyriausi elfai ėmė po truputį senti. Jaunystė apleido šią žemę, bet niekas nežino kodėl.

Galbūt, atvykę žmonės sugriovė pusiausvyrą. Gal kažkas siaubingo nutiko Jaunystės šaltiniui.

Atsakymo tektų ieškoti pačiame aukščiausiame kalne. Tik ten būtų galima pamatyti jaunystės šaltinį, ar išminties uolą. Bet, kad ir kiek elfų bandė, nuo tada kai į Elfų žemę atvyko žmonės nei vienas elfas negrįžo iš ten gyvas ir vargu, ar kieno nors vaizduotė galėtų paaiškinti kodėl.

Elfai perdavinėjo senąsias istorijas iš lūpų į lūpas, o tie, kurie atsiskyrę gyveno Susirinkimų bokšte, užrašinėjo tuos pasakojimus ir saugojo bibliotekoje. Vien dėl to, jie išliko.

Ir vien dėl to Viktorija dabar galėjo mąstyti apie praeitį.

Ji norėjo sužinoti tiesą. Ar jos mokytoja nemelavo, kalbėdama apie suirutę prieš penkis amžius ir elfų gyvenimą? O gal Auklė sakė tiesą ir iki žmonių karaliui užgrobiant šią vietą, Elfų žemė buvo visos Žaliosios jūros centras, tiek kultūros, mokslo, muzikos, dailės, tiek kovos menų židinys? Gal tikrai į šios žemės uostus plaukdavo didžiuliai laivai prikrauti prekių ir tų, kurie norėjo nors kartą gyvenime pamatyti elfų namus?

Tačiau mergina negalėjo sugalvoti nei vieno būdo, kaip tai išsiaiškinti.

Vargu, ar galėjo ko nors paklausti apie tai. Knygų ir įrašų tikriausiai neliko, nes karaliai būtų norėję nuslėpti tiesą nuo ateities žmonių. Turbūt vienintelė išeitis būtų nuvykti prie išminties uolos, kur galima sužinoti atsakymą į bet kurį klausimą. Tačiau tai, rodos, neįmanoma.

Iš lizdo pakilusi varna kranksėdama pažadino merginą iš apmąstymų. Viktorija greita žingine jau buvo nujojusi toli nuo pilies to net nepastebėdama. Ji apsidairė po apylinkes. Miškas, link kurio traukė jau buvo matyti horizonte.

- Na, - švelniai spustelėjusi kulnais Viktorija paragino bėrį.

Žirgelis pradėjo riščiuoti ir mergina vėl galėjo jaustis nevaržoma. Kaskart lėkdama kartu su vėju ji jausdavosi laiminga, gyva.

Ji neketino lėtai nusigauti iki tos girios. Viktorija dar kartą paragino Augustą ir pasileido plačiais šuoliais. Nors mokytoja ir aiškino jai, kad dama neturėtų taip jodinėti, merginai tai nerūpėjo. Ji tik norėjo atsipalaiduoti, pasprukti nuo etiketo ir pasipūtusių pilies gyventojų.

Kai raitelė su žirgu pasiekė pirmų medžių šešėlį, bėris, atrodo, ėmė tik dar greičiau bėgti. Medžiai pro šalis skriejo taip greitai, kad beveik negalėjai sumatyti. Tik po kokio pusvalandžio, mergina pristabdė arklį. Viktorija nenorėjo, kad jis susižeistų.

Mergina žvilgtelėjo į dangų. Saulė jau kopė vakarop ir iki jai pasilepinat ir užleidžiant vietą nakčiai buvo likusios tik kelios valandos. Jei Viktorija dabar neapsisuks, ji nebespės grįžti iki vakarienės. O tai nebūtų labai gerai.

- Nagi, drauguži, traukiam atgal.

Liūdnas jos balsas nuskambėjo miške. Atsiliepdamas į komandą, arkliukas apsisuko ir nukinkavo į pilies pusę.