Elfų žemė

15 skyrius

Juoda figūra sėdėjo po seno medžio šakomis.

Siluetas atrodo nejudėjo, bet jo akys šaudė į visas puses, kažko ieškodamos. Mėnuliui atsispindint ežero vandenyse, galėjai matyti toli į šalis, o tušti laukai tik padidino regėjimo lauką. Kuo aukščiau baltas mėnuo kopė į dangų, tuo labiau nerimo figūra. Jis aiškiai kažko laukė, ir tas kažkas panašu, vėlavo.

- Labas vakaras, burunduk.

Kaip galima tikėtis, Derekas pašoko iš išgąsčio ir atsigręžė į tyliai prisėlinusią Adrianą.

- Ar tu tyčia tai padarei, princese?

- Tai aišku. Bet nesitikėjau, kad burundukas yra toks bailiukas, - mergina žinojo, kaip pašaipus vypsnis erzino Dereką, tad nepraleido progos juo pasinaudoti.

- Aš ne bailys, - šnairuodamas į rudaplaukę sumurmėjo vaikinas. Kad neatrodytu dar juokingiau, Derekas nusprendė grįžti į savo puikią vietą po medžiu. - Bet dabar apie reikalus. Mes turime problemą.

- Rimtą problemą, - su šiuo sakiniu, Adriana pasekė pilkaakio pavyzdžiu ir klestelėjo ant žemės.

- Teisingai. Mūsų draugai pradėjo panašėti į įprastus kilminguosius, jei nepaskubėsime, mes nebegalėsime jiems padėti.

- Taip, bet iki pokylio pabaigos mes nieko negalime padaryti. Nors tavo planas tikrai padės jiems bent trumpam atsigauti.

- Tiesa, tokie nutikimai tikrai pažadins jų laisvės troškimą. Bet kaip jie gali taip elgtis?

- O, kad tik jų žvaigždės būtų buvusios stipresnės!

- Tiesa, - atsidusdamas sutiko Derekas. - Visai pamiršau, jog ne visi gali taip ilgai atsilaikyti. Galbūt mes dar turim proto vien todėl, jog esame mažiausi.

- Su tuo ginčytis negaliu. Bet mes turime kažką daryti, juk dar ne per vėlu.

- Taip, mes turime vykdyti planą. Bet manau viskas gausis savaime, pagalvojant kuo šiandien baigėsi mūsų bandymas neišsišokti. Esu tikras, rūmuose jau sklando gandai apie keistuolę elfę.

- Nepamiršk, kad ir pats nebuvai toks ramus. Tačiau, kodėl tu daugiau nieko nedarei? 

- Tik pagalvojau, jog bus linksma stebėti, kaip susidoroji su jais, princese. Ir tu per greit sureagavai, kad spėčiau įsiterpti.

- Nejaugi? Tai būtų labiau patikę, jei būčiau tylėjusi, burunduk?

- Žinoma ne, aš tik sakau, kad norėčiau kitą kartą ir pats pasireikšti.

- Puiku, susitarkim taip, - neabejotinai, šis sakinys prikaustė Dereko dėmesį. Sandėris ir jį siūlo Adriana? Bus labai, labai gerai. Nors iš tikrųjų, kitiems elfams bei žmonėms susitarimas tarp medžiotojo ir jaunėlės gali reikšti ypatingai prastas žinias. - Kai koks nors kvailys sumanys kabintis jau nebe prie Liusės ar ko nors kito, bet manęs, tu galėsi iškelti sceną. Tai bus tavo užduotis, burunduk, ginti mano vadinamąją garbę, kaip kad šiandien gyniau Liusę.

- Nuostabi mintis, mano princese, - kaip įprasta, klastinga šypsena švietė Dereko veide galvojant apie naujus, suktus ir maištingus planus. Tik staiga, jo veidas kiek apniuko. Derekas suraukė antakius ir griežtai pasižiūrėjo į Adrianą. -  Bet rimtai, nevadink manęs burunduku.

- Jei nevadinsi manęs princese.

- Tau tinka ir net labai.

- Net jei taip, tu negali ginčytis, jog burundukas skamba lygiai taip pat gerai.

- Pasiduodu, - atsidusdamas ir nusverdamas pečius tarė medžiotojas. - Tačiau, mes turim sugalvoti pravardes ir kitiems.

- Pavyzdžiui?

- Jau nuo seno, Forestas tarp mūsų žinomas kaip žaliasis, Alisa neretai būna pavadinta saulės spindulėliu. Tad reikia sugalvoti ir kitiems.

- Pravardės būtų iš ties linksma ir galėtų tapti dalimi koduotų pranešimų. Bet manau šią garbę reik palikt kitiems. Be to, esu tikra, mes negalėtume visiems sugalvoti puikių pravardžių, kas nors kitas turės daug geresnių idėjų.

- Negaliu prieštarauti. 

Tuomet, du draugai paniro į savo mintis. Jiedu nebežinojo ką sakyti, ką daryti. Visgi, abu mastė apie tą patį dalyką.

Kas nutiko per vakarienę.

Adriana žinoma pyko dėl tokio kilmingųjų poelgio, nors ir tikėjosi sulaukti kažko panašaus. Ji nesuprato, kodėl kilmingieji taip elgiasi? Kodėl elfai taip smarkiai pasikeitė? Juk negali būti vien žmonės, nes jiems atėjus vis vien atsirado tokių, kurie labai noriai padėjo užimti Elfų žemę. O gal, senasis karalius kažkaip apgavo juos, privertė padėti? Galbūt net nebuvo elfų pasidavusių žmonėms, nes visa tai, ką pasakoja per istorijos pamokas yra niekas kitas kaip melas? Bet kaip sužinoti niekieno neiškraipytą tiesą?

O štai Derekas turėjo kiek kitokį nerimą. Jis matė kas nutiko, matė kaip Liusei kilo grėsmė susižadėti, gal net ištekėti, greičiau nei kas nors iš devyneto galėjo tikėtis. Ir Derekas puikiai suprato, net jei gandai apie princesę ir jos charakterį sklandys po visus rūmus, vargu ar tai ką nors pakeis. Daugybė elfų ir žmonių bandys susitarti dėl santuokos su medžiotojo geriausia drauge. O šitai iškeltų kelias problemas.

Pirma, jam būtų sunkiau ramiai elgtis, kaip ir visiems draugams. Nors vis vien Derekas ir Robinas labiau nirštu dėl tokių nesąmonių nei kiti, nes jiedu visgi geriausiai sutaria su Adriana. Antra, rudaplaukės tėvai labai lengvai rastų jai porą, kas vargu ar kam nors patiktų.

Trečia, mažiausiai pusė merginai pasipiršusių kilmingųjų liktų be galvų, nes Adriana beveik garantuotai juos nužudytu iš įniršio. Dėl to ji galėtų būti uždaryta į kalėjimą, išsiųsta į Amžinąjį mišką ir prakeikta arba jai įvykdytu egzekuciją. Žinoma, Derekas neleistų, jog nutiktų kažkas panašaus, kaip ir likęs devynetas. Tai iš ties būtu šaunus nuotykis, bet iškeltų ir nemažai bėdų, o jie dabar turi rimtą planą.

Ketvirta, Adriana pasakė, jog dabar bus Dereko pareiga pastatyti į vietą visus tuos kvailius, kas tikrai bus linksma, tačiau kartu ir sudėtinga. Juk su kiekviena diena jų bus vis daugiau, o Derekas turės tapti vis išradingesnis. Juk negali kiekvienam puspročiui kartoti tos pačios kalbos. Pati Adriana jį už tai nudėtų.

Ir galiausiai penkta, kaip išsisukti iš begalinių bausmių, kurias sugalvos tėvai, vos išgirdę ir pamatę kaip elgiasi devynetas? O, kad bausmių bus, Derekas net neabejojo. Rudaplaukė jų gaudavo kasdien, kaip ir medžiotojas, bet už labai nereikšmingus nusižengimus, tad ką tėvai sugalvos už tokius poelgius? Baisiausia, kad jie gali nuspręsti vis vien ieškoti porų draugams ir įgyvendini savo užmačias.

Netikėtai, Dereko mintis perskrodė viena nuostabi idėja. Jis pakilo nuo žemės, nusišypsojo tik jam ir Adrianai būdinga šypsena ir pažvelgė į merginą, kuri spoksojo į jį klausiama veido išraiška. 

- Aš turiu nepaprastą, nuostabią, nepakartojamą... - iškilmingai prakalbą pradėjo Derekas.

- Tiesiog sakyk ką sugalvojai, - kiek suirzusi ir neturėdama nuotaikos klausytis nutraukė žaliaakė.

- Gerai gerai, nereikia pykti. Taigi, jei jau negalime vykdyti pagrindinio plano, kodėl nepadarius kelių šalutinių dalių?

- Ką turi omenyje?

- Na žinai, dėl pokylio.

- Taip, dabar jau suprantu, - kartais atrodė, kad Adrianos ir Dereko protas yra sujungtas, nes niekas negalėjo net numanyti, kaip greitai ir lengvai jie skaitydavo vienas kito mintis. Mergina klastingai nusišypsojo ir staigiai pakilo. - Tai eime, negalime švaistyti laiko, rytoj sunki diena.

Du siluetai, prisidengdami šešėliais, nuslinko pažeme link tolumoje žaliuojančio miško. Ir didysis Adrianos bei Dereko planas pagaliau prasidėjo.