Elfų žemė

11 skyrius

Žirgų kanopos kaukšėjo keliu. Įvairūs balsai papildė vilkstinės keliamą šurmulį. Elfai keliavo Mėlynojo ežero pakrante. Šis milžiniškas vandens telkinys tęsėsi per beveik visą kelią nuo sostinės iki Andhiro girios. Ir keliautojai pasiekė tik jo vidurį. Falkorino miesto dar nebuvo matyti, bet elfai žinojo, jau po kelių dienų, tolumoje išvys didžiojo pilies bokšto viršūnę. Jų kelionė jau beveik atėjo į pabaigą.

Tad kančių pradžia devynetui taip pat artėjo.

Jiems pasiekus rūmus, prasidės šventės, pobūviai, vakarienės. Viskas, kas žada nuobodžius pokalbius, privalėjimą elgtis pagal etiketą. Svarbiausia, draugų laisvė bus dar smarkiau apribota. Tad vargu ar galima juos kaltinti už tai, kad svajojo apie grįžimą į dvarą labiau nei iki šiol.

- Kornelija, ar tu juokauji?

- Aš tik sakau, kad galbūt nebus taip blogai kaip galvoji. Juk lordas Vilhelmas atrodė normalus, gali būti ir daugiau tokių kaip jis.

- Net jeigu yra, abejoju ar juos matysim. Tėvai tikrai laikysis nuo jų atokiai ir mes neturėsime ką veikti. Ir aš turėsiu vilkėti ne paprastas sukneles, o puošnias! Baisiausią rūbų rūšį!

- Taip, tik tu gali taip kalbėti. Bet tos sukneles vis vien labai gražios. - Adriana su siaubu žiūrėjo į draugės akis, kol kitos dvi merginos tyliai prunkštė į delnus. - Ką pasakiau?

- Nesvarbu, gražios ar ne, jos tikras košmaras. Per visą savo gyvenimą nemačiau nei vienos padorios elfų ar žmonių sukurtos suknelės. Kaip kam nors jos gali patikti?

- Na, jos spalvotos, su įvairiais raštais...

- Raštais sakai? - rudaplaukės balse pasigirdo įspėjama gaidelė.

- Na taip, - nesuprasdama, kad supykdė draugę atsakė Kornelija

- Raštai, kurie neegzistuoja? Jų tiesiog nebūna, tad kodėl taip sakai?

- Aišku, kad būna. Tik, ne tokie kurie tau patinka.

- Sakai būna, bet tik tokių, kokių aš nemėgstu? Gal pasakytum kokie tai raštai?

- Tarkim gėlių, simbolių, plunksnų.

- Na visų pirma, tokie raštai gal ir būtų įdomūs, gražūs. Aišku, yra dalykų, kurie tikrai atrodo nuostabiai, bet suknelės man vis vien nepatinka. Jos nepatogios, nepraktiškos ir dažniausiai per daug išpuoštos.

Keturios draugės dar kelias valandas ginčijosi apie neišsenkančią temą - drabužius. Kiekvieną akimirką iš karietos skriejo balsai įrodinėjantys savo tiesą. Nors galima sakyti, kad Adriana buvo vienintelė mieliau besirenkanti kovos aprangą vietoj dailios suknelės ar sijono, tai jos nestabdė išreikšti savo nuomonės šiuo klausimu. Jei ne vienas dalykas, ši diskusija nežinia kada būtų pasibaigusi.

Kivirčą sustabdė tik Dereko noras erzinti Adrianą.

- Princese, norėjau paklausti, jeigu nutiktų taip, jog į tą pokylį reikėtų eiti su pora, su kuo eitum?

- Klausyk, burunduk, net jei būtų privaloma, su pora neičiau. Aš gal net apskritai neičiau į tą nesąmonę.

- Ar tu mane pavadinai burunduku? Ir kaip suprast neitum?

- Tau labai tinka. O neičiau į pokylį, nes paprasčiausiai pasilikčiau kambarį, ar pasislėpčiau miške. Bet jei tai padaryčiau man būtų blogai. Įtariu tėvai mane išsitemptų į tą pokylį.

- Tu mane pavadinai burunduku.

- Negi tik tai išgirdai?

- Kodėl vadini mane burunduku?

- Tu mane vadini princese.

- Princesė yra labai puiki pravardė.

- Kaip ir burundukas, - nedvejodama papildė Adriana.

Du elfai prisimerkę žiūrėjo vienas kitam į akis. Nors ir Dereko pasirodymas nutraukė suknelių ginčą, bet pradėjo kitą. Trys draugės tyliai atsiduso. 

- Prasideda, - sumurmėjo Liusė.

Ir ji neklydo. Elfams nenustojant rietis dėl pravardžių, Alisa užkalbino drauges.

- Bet pokylis tikrai puiki pokalbių tema. Ar jau žinote kaip apsirengsite?

- Manau aš vilkėsiu raudoną suknelę, arba juodą.

- Kornelija, juk žinai, kad taip tik pritrauksi daugiau dėmesio? - juokdamasi tarė jos geriausia draugė Alisa.

- Koks skirtumas? Net dar geriau, turėsiu ką veikti. Stebėsiu visus svečius mane apkalbinėjančius. Aš jau pasakiau kokią suknelę imsiu, o judvi?

- Galvojau apie geltoną, derėtų prie mano plaukų.

- Ir tu atrodysi lygiai taip kaip sako tavo pravardė. Saulės spindulėlis.

- Tai jau tikrai. Bet gal galėtumėte man pasiūlyti suknelės spalvą? Aš dar nieko nenusprendžiau, - pritardama draugei į pokalbį įsikišo Liusė.

- Žinoma. Taigi, pagalvokim, - mėlynos Kornelis akys susiaurėjo. Ji tyriamai nužvelgę merginą. - Ką manai apie šviesiai pilką suknelę? Su baltais kristaliukais? Arba raudonais? tau tiktų.

- Man patinka tavo idėja.

- Nedėkok, Liuse, vienas malonumas rinktis rūbus.

Alisa nusišypsojusi paliko drauges planuoti ir pažvelgė pro langą. Vaizdas jai užgniaužė kvapą. Ežero platybės tolumoje susiliejo su dangaus žydryne. Atrodė, kad už lango mėlynas pasaulio pakraštys, jei nukaktum nors kiek toliau nukristum. Bet Alisa žinojo, kad labiau į rytus yra kalnų virtinė, besitęsianti nuo šiaurės pasienio iki pietinės pakrantės.

O toliau, Žaliojoje jūroje esančios salos. Įvairios formos, mažos ir didelės su savo gyventojais. Kažkur į šiaurę buvo Faunų miškai, Sirenų sala ir Drakonų žemės. Užtat Raganų salėkis, Burtininkų karalija ir Fėjų slėnis artimiausios gyvenamos vietos rytuose.

Alisa pagalvojo, kaip būtu gera nukeliauti į tuos kraštus. Kokie nuotykiai lauktų šalia visų naujų būtybių. Ji susipažintu su naujomis tautomis, papročiais, kultūra, magija ir menu. Vien mintys apie tai jau ne pirmą kartą gyvenime sužadino troškimą išvykti. Troškimą keliauti, tyrinėti, sužinoti daugybę įdomių dalykų.

Bet auksaplaukė buvo įsitikinusi, jog tokia svajonė vargu ar išsipildys. Jos tėvai niekada neišleistų merginos į kitas šalis. Jie tik norėtų, kad ji ištekėtų už kuo geresnio vaikino. O tikimybė kad jos būsimas vyras sutiktų išvykti, ar išleisti ją vieną pamatyti pasaulio buvo beveik lygi nuliui.

Mergina manė, kad svajonės apie nuotykius ir keliones, taip ir liks niekada neišsipildžiusiomis svajonėmis.

O niekada elfui reiškė tikrai ilgą laiko tarpą.

Bet vėlgi, niekas negalėjo uždrausti galvoti apie tai, kas daugumai atrodytų grynų gryniausia nesąmonė. Alisa žinojo, kad gali papasakoti savo draugams ko ji nori, tačiau vargu ar jie galėtų kažką pakeisti. Visgi, jaunėlė išgirdusi tokias svajones tik dar stipriau pasiryžtų bėgti iš Elfų žemės ir turbūt jokia pasaulio jėga nesugebėtų jos sustabdyti.

Adriana net nedvejodama padarytų viską ką gali, kad jos draugai būtų laimingi. Net jei tai reikštų, kad turi juos išleisti. Nors labiau tikėtina, jog žaliaakė išsitemptų visus devintuko narius tyrinėti pasaulio kartu su Alisa.

Tačiau vienintelis būdas įgyvendinti ne tik auksaplaukės, bet ir visų kitų svajones buvo išvykti iš gimtinės ir turbūt niekuomet nebegrįžti. Ir atrodo toks įvykių posūkis įėjo į Adrianos planus. Bet Alisa nežinojo nieko tikro, nes po to pokalbio pirmoje stotelėje jaunėlė nebeprakalbo apie savo pabėgimo planus. Galbūt ji net pakeitė viską, ką buvo sumąsčiusi.

Bet draugės užsispyrimas, laisvės troškimas ir maištavimas suteikė Alisai viltį. Viltį apie geresnį pasaulį, gal net apie geresnį gyvenimą. Jei Adrianos planai taps tikrove, šansas mėlynakei keliauti po pasaulį nepalyginamai išaugs. 

Galbūt, tik galbūt, Alisos svajonėms lemta išsipildyti.