Elfų žemė

9 skyrius

Kariai suūžė.

Negirdėtas dalykas, kad Adriana pralaimėjo. Kita vertus, visi žinojo, kad Derekas vienas geriausių šaulių.

- Tai, ko nori, Derekai?

- Manau, kai sugalvosiu kažką tikrai gero, tada ir pasakysiu, princese.

- Kaip nori, man jokio skirtumo, - kiek įtariai prakalbo Adriana.

Draugai su sargybiniais praleido dar kelias valandas, nenorėdami niekur eiti. Tačiau jie puikiai suvokė, kad amžinai taip tęstis negali. Tad mėnuliui pakilus į aukščiausią tašką, devynetas draugų grįžo į kaimo pilaitę. Visi nepastebėti įsigavo į savo kambarius ir lengviau atsikvėpė. Niekas jų nepastebėjo, nenubaudė ir nesučiupo.

Kitą rytą, elfai ir vėl pajudėjo sostinės pusėn. Kelyje jie buvo jau dvidešimt dienų, arba dvi elfų savaites. Iki tikslo liko tiek pat. Dvi savaitės ir jie bus rūmuose, o tada prasidės visos puotos, turnyrai, vakarienės ir panašūs dalykai iki tol, kol po didžiojo pokylio praėjus kiek laiko, elfai ir vėl patrauks namo.

- Derekai, sakyk, ar patiko šventė?

- Labai, Hanteri. Juk nebuvo jokios puotos, tik draugai ir kariai, kuriuos pažįstam nuo mažens.

- Tiesa, taip linksmiausia ir maloniausia kažką švęsti.

- O ne būnant apsuptiems pasipūtusių elfų ir žmonių, kurie tik ir siekia užslėptų tikslų.

- Bet būtent tai mes ir turėsim kęsti ateinančius tris mėnesius.

- O, kad galėtume dinkti iš čia. Taip nenoriu vykti į rūmus.

- Mes nieko negalime pakeisti. Tik susitaikyti su tuo.

- Žinai, Hanteri, aš tikrai nemėgstu, kai tu man pamokslauji.

- Galbūt, tačiau tu manęs klausai.

- Nes žinau, jog priešingu atveju aš turėčiau rimtų problemų.

- Šaunuolis, bent kažką supranti, - į pokalbį įsiterpė trečias balsas.

- Forestai, tu gal susimokėj su Adriana? Abu nepaprastai mėgstate mane erzinti.

- Na, mes tiesiog mąstome vienodai.

- Kažkaip abejojo, kad mano sesuo tam pritartų, - įsikišdamas, per petį mestelėjo Robinas. - Ji Dereko erzinimą laiko menu.

- Bent čia mūsų nuomonės sutampa, - į viršų šoktelėjo vienas pilkaakio antakis. - Bet nepamirškim ir to, jog Adriana apskritai yra sarkazmo meistrė. Kartais net mokytoja nesupranta, kad ji galvoja visiškai priešingai negu kalba.

- Nepamirškim ir to, kad Adriana jus girdi.

Penki draugai staigiai atsisuko į pusę, iš kurios atsklido merginos balsas. Jiems iš dešinės riedėjo karieta vežanti likusias devintuko nares.

- O taip, kaip linksma kalbėti apie mane, kai esu kur kas toliau, bet vos tik atstumas sumažėja, visi balsai nutyla it nurėžti.

- Adriana, mes tik kalbėjom...

- Nurimk, Forestai, aš juk girdėjau ką sakėt. Taigi, nėra ko bijoti, neketinu su jumis kautis. Per daug liudininkų. Ir nenoriu, kad jūs pokylyje atrodytumėte prastai. Jums butų kur kas sunkiau susirasti sužadėtines.

- Tu tiesiog privalai mums tai priminti ar ne? Ir ką pati darysi? Kaip ir sakei, ne aš vienas taikinys.

- Sakykim, aš jau turiu planą, - aštuoniems elfams pašiurpo oda, išvydus klastingą vypsnį jaunėlės veide. Tokia išraiška nežadėjo nieko gero.