Elfų žemė

28 skyrius

Raitų draugų būrys artėjo prie akmeninės pilies girios vidury. Medžiai buvo seni, atsimenantys senus laikus, didingi ir stiprūs. Visas miškas kvepėjo laisve ir nuotykiais. O pati pilis, tarsi iš legendų ištraukta ir pastatyta prieš akis.

Aukšta, iš akmenų mūryta siena ir ją juosė gilus griovys pilnas vandens, keli sargybos bokštai, iškylantis viršum dantytų smailių ir tvirta pilis saugaus plotelio vidurį. Taip pat iš akmenų, bet turinti grakštumą ir tvirtybę. Stačiakampiai bokštai, su lygiu stogu ir sienelėmis, keli langai, papuošti palangėmis ir stogeliais. 

Tie devyni raiteliai dabar yra proskynoje netoli pilies, dirba kelis darbus, rūpinasi žirgais, tikrina ar nieko aplink nėra, bet svarbiausia, laukia. Vieninteliai vykstantys pokalbiai tarp draugų, tai spėlionės ir klausymai, kodėl jie čia atvyko, kas čia yra, kad jų „lyderė" nusprendė čia atvykti?

O ta elfė, vedusi savo draugus į vieną iš seniausių girių Elfų žemėje, sėdėjo ant žolės, nugarą įrėmusi į rastą, ramiai galando savo kardą. Ji nepakėlė akių, nekreipė dėmesio į aplinką. Ar bent jau taip lengvai galėjai pamanyti. Mergina klausėsi ir savo draugų šnibždėjimų ir vėjo šniokštimo, medžių girgždesio ir tolimo kanopų kaukšėjimo, beveik negirdimo, lengvo ir greito, artėjančių prie laikino stovyklos. Vos po minutės ar kitos, apsiaustu apsigobusi figūra įjojo į proskyną. Tylėdami, laikydami rankas ant ginklų, jauni elfai lėtai prislinko prie rudaplaukės, galandančios kardą.

Atvykęs elfas buvo apsirengęs rudus, odinius jojimo batus, juodas kelnes, žalią tuniką, baltus marškinius ir juodą apsiaustą su gobtuvu. Jis sustabdė savo žirgą ir atsisėdo priešais jauniausią elfę.

- O tu greitas, mes čia pabuvome tik kelias valandas. Tikrai bijojau, kad būsi praradęs savo įgūdžius ir nepamatysi tų mūsų paliktų pėdsakų, - toliau galandama savo kardą prabilo rudaplaukė.

- Būčiau pamatęs vėliau, bet kaip tik išsiruošiau pajodinėti. Nesitikėjau jūsų taip greitai, maniau užtruksite ilgiau. Bet net mane pasiekė gandai apie tai kas nutiko per karaliaus pokylį. Kaip suprantu, nori viską sužinoti?

Septyni draugai jau ir taip jausdamiesi sutrikę, pasimetė tik dar labiau. Žinoma, visi galvojo tuos pačius klausimus, bet tik Kailas kelis iš jų išsakė garsiai:

- Ką sužinoti? Ką tu mums pasakysi, kad jau taip svarbu?

Beabejo, Adriana, Derekas ir kol kas paslaptinga figūra žinojo kas dedasi, nors pilkaakis medžiotojas kiek mažiau nei kiti du. Atvykėlis nedvejodamas nusiėmė gobtuvą ir žiūrėjo į vis dar nepakeliančią akių jauną elfę.

- Vilhelmai, Andhiro valdytojau ir globėjau, malonu ir vėl tave matyti. Priežastis, kodėl mes čia atvykome yra ta, kad praeitą kartą lankantis šioje girioje, aš kalbėjau su Vilhelmu ir jis papasakojo dalį to, kas iš tiesų nutiko prieš penkis šimtus Didžiojo šaltinio prisipildymų.

- O kodėl mums reikia tai žinoti? - nors dar sutrikęs ir nustebintas to kas čia vyksta, Hanteris nedvejojo paklausti, jam, kaip ir visiems kitiems reikėjo atsakymų.

- Suprasi kai pabaigsiu istoriją, - šįkart prakalbo Andhiro valdovas. - Jūs jau žinote apie Paslaptingąjį devynetą, bet ko nežinote, tai kaip pirmajam žmonių karaliui pavyko užkariauti Elfų žemę. Aš esu tikras, tas Marvino magas pasidarbavo ne tik su Saulėlydžio devyniais, bet ir su nemaža dalimi elfų. Vos atvyko karalius, daug mano draugų, pažįstamų ir niekad nematytų šio žemyno gyventojų pradėjo elgtis keistai, aš pats negalėjau nieko padaryti. Tarsi kažkokia jėga valdė mane, neturėjau jokios laisvos valios, kelerius Didžiojo šaltinio prisipildymus dar buvau savo kūne, bet sugebėjau tik žiūrėti, o kuo ilgiau tai tesėsi, tuo mano sąmonė pradėjo tamsėti, tarsi kažkas trintų mano sielą ir paliktų tik indą ir svetimas mintis. Tai buvo mano baisiausias laikotarpis, kurį norėčiau pamiršti. Niekuo daugiau taip nesigėdiju kaip tuo. Man pasisekė, kadaise pažinojau fėjas, tad vieną kartą, kai jos atvyko manęs aplankyti, pamatė, kad aš nevaldau ką darau ar sakau, tad jos kuo skubiau susiruošė man padėti. Netrukus jau buvau toks kaip anksčiau. Penkis amžius stebėjau kaip keitėsi mano namai, kaip ta nežinoma jėga paveikė juos visus. Kiek aš žinau, tik mes likome, tik mes atsikratėme burto, prakeiksmo ar kas tai bebūtų. Jūs turite tai žinoti, tik jūs galit kažką padaryt. Aš jaučiu, kaip šaltinio jėga palieka mane, nieko nebegalėčiau pakeisti. Aš turėjau pats kažką daryti jau daug seniau, bet niekad man nepavyko patekti prie išminties uolos, išbandymai iki jos vis keičiasi ir aš vos išsigelbėdavau su savo gyvybe. O jei nežinau pilnos tiesos, jei nežinau, kodėl žmonių karalius užgrobė Elfų žemę, kodėl elfai gyvena daug trumpiau nei paprastai, kas nutiko visiems dabar nešantiems didiko titulą. Be to, jūs sugebėjot atsispirti ir tai jėgai, aplinkinių įtakai ir visiems rūmų žaidimams ir intrigom. Esu tikras, jūs sugebėsit gauti atsakymus į visus klausimus ir galbūt net išgelbėti visą žemyną iš nežinomų mago ir karaliaus sąjungos pinklių.