Elfų žemė

16 skyrius

Devyni draugai tyliai valgė prie stalo. Tik Liusė karts nuo karto žvilgtelėdavo į langą, į dangumi kopiančią saulę ir purius debesis, tarsi būnančius daungaus karalienės sargais. O galbūt jos mylimais sūnumis, princais iš mėlyniausios karalystės.

Liusei patiko žiūrėti į dangų, galvoti kokias formas sudaro debesys ar žvaigždės. Ji norėjo pakilti ten aukštai aukštai. Skraidyti virš medžių ir kalnų, paliesti debesis ir pasėdėti ant mėnulio krašto.

Bet kaip jai tai padaryti? Kaip išmokti skraidyti? Kaip jai pakilti į dangų?

Tai turbūt neįmanoma, nepasiekiama svajonė. Liusė tikriausiai niekada neskraidys.

Ir ar galima kažką dėl to kaltinti?

Adriana žinoma pasakytų taip, galima. Ji kaltintu kilminguosius ir dabartinę Elfų žemės tvarką. Rudaplaukė pasakytu, jog jei ne nuostatai, etiketas ir panašios nesąmonės, draugams net nereikėtų bėgti norint įgyvendinti savo svajas. Maištautoja tvirtai kalbėtų, jog jei tik Liusė nori skraidyti, tai ir gali padaryti, užsėsdama slibinui ant nugaros.

Bet blogiausia, kad Liusė jau pradėjo susitaikyti, jog jos svajonė nepasiekiama.

- Vaikai, - net nereikia sakyti, jog tai bent trumpam prikaustė draugų dėmesį. - Šiandien jūs galite veikti ką norit, iki vakarienės esate laisvi.

Devintukas atsistojo ir nuėjo prie tų pačių krėslų kaip vakar, pasitarti ką daryt.

- Taigi, ką veikiam? - pirmasis prakalbo Hanteris.

Po jo žodžių, nutiko kai kas, visiškai išmušęs draugus iš pusiausvyros.

Adriana griebė Dereką už parankės, linksmai, tik linksmai, ne klastingai ar piktai, nusišypsojo ir iškėlė kumštį į viršų.

- Mudu keliaujam į biblioteką! Laikas parodyti burundukui, kokios knygos yra geros!

Nereikia stebėtis, jog draugai paprasčiausiai šokiruoti žiūrėjo į Adrianą. O Derekas, ne nustebęs, bet visas persigandęs spoksojo į rudaplaukę. Jį gadino mintis, jog Adrianos veide nesimatė jokios klastos, o tai galėjo reikšti arba nepaprastai blogas ar kaip tik geras žinias. 

- Kodėl taip žiūrit?

- Tu? Į biblioteką? Su Dereku?

- Aha, kas čia baisaus?

- Jūs paprastai negalit pakęst vienas kito, o dabar tu ketini niekieno neverčiama su juo kažkur eiti?

- Juk ką tik tai pasakiau, - prunkštelėjusi tarė Adriana.

- Derekai, bėk, - siaubo perkeiptu veidu liepė Kailas. Ir visi jam pritarė.

- Būtent kodėl, aš turėčiau bėgti nuo savo princesės?

- Ji kažką sugalvojo. Turbūt nori tave nužudyti ir nusprendė, jog biblioteka puiki vieta tai padaryti. Galėtų sukurti nelaimingą atsitikimą ir mes turėtume eiti į tavo laidotuves.

- Burunduko aš nežudyčiau, - išties įsižeidusi paprieštaravo Adriana. - Jis mano draugas.

- Tai kodėl judu kažkur einat? Jūs abu labiausiai pykstatės iš mūsų visų, tikrai nesutariat gražiai.

Du elfai akimirką nusuko žvilgsnį, stengdamiesi nesijuokti, prisiminus, jog vakar jie vieni kai kur ėjo ir sutaria kaip tik gražiai. Nors likę devintuko nariai ir negalėjo patikėti, bet Adriana ir Derekas buvo geriausi draugai nuo pat mažų dienų ir tokie liko visus tuos Didžiojo šaltinio prisipildymus, nesvarbu, kad nuolat erzino vienas kitą. Nors jaunėliai nenorėjo pripažinti, bet tiedu neįsivaizdavo, kaip galėtų leistis į kažkokį nuotykį vienas be kito. Jauniausi devyneto nariai visad saugojo viens kito užnugarį, dažniau nei kas galėjo pagalvoti. Kaudamiesi petys į petį, Adriana ir Derekas buvo nenugalimi. Tą suprato visi, nors kartą matę juos mūšio lauke. Bet tas mūšio laukas veikiau būdavo karių treniruočių aikštė nei tikra kova.