Elfų žemė

21 skyrius

Į didžiulę menę pradėjo rinktis svečiai. Kilmingieji ir aukštą postą užimantys žmonės bei elfai stoviniavo salėje. Kiekvieną kartą atvykus naujam svečiui, pranešėjas kelis sykius stuktelėdavo lazda į grindis ir paskelbdavo atėjusio vardą ir titulą. Kai kurie atkreipdavo į tai dėmesį, kai kurie ne.

Ant laiptų viršaus pasirodė šeši jaunuoliai. Pirmoji pora nusprendė kiek išsiskirti iš minios. Mergina vilkėjo ryškiai raudoną, su auksiniais siūlais išsiuvinėtomis liepsnomis, nuo liemens po truputį platėjančią suknelę. Ji neturėjo rankovių, bet pečius dengė palaidi merginos plaukai, papuošti iš mažų perlų suverta juostele, einančia nuo smailių merginos ausų ir vienu perlu pritvirtintu prie plaukų per vidurį galvos.

Tuo tarpu vaikinas vilkėjo raudoną tuniką, juodas kelnes ir ilgus batus. Jam ant pečių plevėsavo trumpa pelerina, su jo šeimos herbu nupieštu nugaroje.

Antroji pora pasirinko geltoną spalvą. Merginos suknelė tarsi susidarė iš kelių sluoksnių, nuo auksinės viršuje, iki švelniai gelsvos apačioje. Suknia turėjo trumpas rankoves, vos vos pūstas. O panelės auksiniai plaukai, šiek tiek suimti iš priekio ir surišti į kasą, paliekant didžiąją dalį laisvus.

O jos pora apsivilko ne tik geltonus marškinius, bet ir kiek šviesesnės spalvos kelnes bei aukso siūlais siuvinėtą liemenę. Kaip ir ankstesniajam vaikinui, jam ant vieno peties kabojo mažas apsiaustas - pelerina.

O paskutinioji pora nors ir apsivilko pilka spalva, bet nemažiau išsiskyrė. Merginos suknia buvo šviesiai pilka su raudonais kristaliukais, platėjanti nuo liemens ir pūsta. Ji nusprendė nieko nedaryti su savo plaukais, palikti juos kristi ant nugaros.

Vaikinas buvo su pilka liemene, baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis, bei ilgaauliais batais. Turbūt tarp jaunuolių būta kažin kokio susitarimo, nes ir trečiasis vaikinas vilkėjo peleriną, taipogi su savo šeimos herbu.

Pranešėjas tris kartus lazda stuktelėjo į grindis.

- Pristatau Tigro provincijos lordo sūnų, ponaitį Hanterį ir jo porą, Sirenų provincijos lordo dukterį, panelę Korneliją.

Pirmoji pora pradėjo leisti laiptais.

- Pristatau Žirgų provincijos lordo dukterį, panelę Alisą ir jos porą, Bebrų provincijos lordo sūnų, ponaitį Forestą.

Geltonai apsirengę jaunuoliai nusekė paskui savo draugus.

- Pristatau Sakalo provincijos lordo sūnų, ponaitį Kalebą ir jo porą, Gyvačių provincijos lordo dukterį, panelę Liusę.

Galiausiai, paskutinioji pora patraukė draugams įkandin. Kol kas, pokylyje buvo tik jie šeši, jokių ženklų dėl Robino, Dereko ir Adrianos pasirodymo. Jie pasakė, kad ateis vėliau, nes dar turi susitikti su savo poromis.

Kadangi, per šią puotą reikėjo ateiti su pora, visi draugai nusprendė susiskirstyti tarpusavyje. Tik niekas nežinojo, su kuo ateis Adriana, Derekas ir Robinas. Jie trys paskelbė, jog jų poros yra paslaptis. Ir tai nepaprastai erzino draugus. Jie norėjo žinoti, ką gi sugalvojo Derekas su Adriana. Robinas aišku tik elgėsi gražiai, nenorėdamas užkrauti daugiau rūpesčių savo draugams, dėl to ir ieškojo su kuo eiti į pokylį. Bet tiedu garantuotai kažką sumastė ir nenorėjo apie tai pasakoti visiems kitiems. Tarsi, jeigu pasakytu, visas planas žlugtų.

Šeši draugai nuėjo prie užkandžių stalo. Jie ketino ten ir prastovėti per visą šventę. Gal sušokti kelis šokius.

Draugai stengėsi nekristi į akis. Jie žinojo, kad motinos stengiasi surasti jiems poras visam likusiam gyvenimui, tad jie nenorėjo patraukti niekieno dėmesio ir palengvinti joms darbą. Nors po visų išsišokimų per pastarąsias dvidešimt dienų, vargu ar kas norės su jais prasidėt. Jau vien bendravimas su Adriana ir Dereku beveik apsaugo nuo galimybės susižadėti, ką jau bekalbėti apie jų pačių pridarytas nesąmones. Kaip antai, kvietimai į dvikovą, pasišaipymai iš pasiūlymų tekėti, netgi bendravimas su tarnais ir sargybiniais. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą jie stengėsi elgtis taip kaip patys norėjo.

Be to, septyni draugai nekantravo sužinoti, kokį gi planą sugalvojo tie maištininkai? Ką jau jie nusprendė? Gal pabėgti? Tai vienintelė mintis, kuri atėjo draugams į galvą.

Pranešėjo lazda ir vėl pasiekė grindis.

- Pristatau, jo karališkąjį didenybę, Karalių Neltoną.

Kaip ir galima tikėtis, jis buvo su aukso karūna, mantija ir jo rūbai pagaminti iš pačių brangiausių medžiagų. Visa menė žiūrėjo į jį. Tik va, šešiems draugams, jis kažkaip, nelabai rūpėjo. Jie galvojo, kas nutiktų, jei Adriana kalbėtusi su karaliumi? Kažkas nepaprasto, tas tai tikrai. Bet ar ją nubaustų? Ar ji įžeidinėtų karalių? O gal sugalvotų kažką, ko niekas nesitikėjo?

Karalius bendravo su svečiais, nors beveik visą laiką stovėjo vienoje vietoje. Draugai užtat vis dar nepasitraukė nuo užkandžių stalo.

- Gal kas žino kur dingo Adriana? Ar Robinas bei Derekas?

- Ne, kai vėluoja Adrė paprastai būna su kariais, bet nežinau kaip ji sugebėtų tai padaryti čia. O tiedu...

- Jūs geriau pažvelkite čia. Privalot tai pamatyti. Nemanau, kad dar kada išvysit tokį reginį...

Po apstulbusio Kailo žodžių, visi draugai atsigręžė į pusę, link kurios buvo nukreiptą jo galva.

Šeši draugai neteko žado.

Kaip turbūt ir visi likę menėje.

Nuo laiptų viršaus leidosi pora.

Išskirtinė pora.

Merginai, su raudona kaip ugnies liežuviai suknele, ant galvos spindėjo karūna. Karūna panaši į karaliaus, tik kiek mažesnė. Ji buvo panaši į jį, tokie pat plaukai, akys, net aprangos stilius.

Bet jos palydovas irgi atrodė nuostabiai. Prisitaikydamas prie merginos suknelės, jis vilkėjo raudoną tuniką, kiek tamsesnes kelnes ir sidabriniais siūlais siuvinėtą liemenę. Nors jis karūnos neturėjo, bet ant galvos buvo užsidėjęs iš tamsios odos supintą raištį.

- Pristatau jos karališkąją didenybę, princesę Viktoriją ir jos porą, Bendrosios žemės valdytojo sūnų, ponaitį Robiną!

Salėje pasklido šnabždesiai.

Robino tėvai ir jų draugai negalėjo patikėti tuo ką regi jų elfiškos akys.

- Mano sūnus... Mano sūnus į pokylį atėjo lydėdamas princesę! - Ponia Mija jau manė, kad apalps čia pat vietoje. - Taip ir žinojau, kad jis daug pasieks.

- Didžiuokis savo sūnumi Mija, jis nepaprastas jaunuolis.

Kol draugų tėvai gyrė Bendrosios žemės ledi ir valdytoją, patys draugai stovėjo apšąlę ir į nieką nereaguodami. Kai Robinas kartu su Viktorija priėjo prie savo draugų, tikėjosi išgirsti galybę klausimų.

Viskas ko sulaukė buvo tyla. Ganėtinai nejauki tyla.

- Jums viskas gerai?

- Ne, nelabai. Mes sapnuojame arba išprotėjome. Robinas negali ateiti į puotą su princese. Tai neįmanoma.

- Ir kodėl gi?

- Nes tu ne princas.

- Kailai, tu juk supranti, kad pasakei visišką nesąmonę?

- Ne, Robinai. Aš nieko nebesuprantu. Kaip tu gali pažinoti princesę? Ir argi čia ne ta pati mergina, apie kurią kalbėjo Adriana? Bet kiek ji man pasakojo, tai per pirmą jų susitikimą, jos nelabai sutarė. Tad kas čia vyksta?

Pranešėjo lazda vėl kelis kartus stuktelėjo į grindis.

Dabar jau septyni draugai ir Viktorija pažvelgė į laiptų viršų.

- Pristatau Bendrosios žemės valdytojo dukterį, panelę Adrianą ir jos porą, Vilkų provincijos lordo sūnų, ponaitį Dereką!

Trumpam, menėje įsivyravo tyla. Kilmingieji prisiminė visus girdėtus gandus, visus kartus kai matė šiuos jaunuolius. Ir dabar, jie nesuprato kas dedasi.

- O dar sakei man ateiti su princese į puotą neįmanoma, - buvo vienintelis dalykas, kurį sugebėjo pasakyti Robinas išgirdęs pranešėją.