Elfų žemė

6 skyrius

- Ką?! - vienbalsiai sušuko visi draugai.

- Tu gal pakvaišai?! - netikėdama tuo ką girdi paklausė Kornelija.

- Atsipalaiduokit, man viskas gerai. Aš neprivalau laimėti, kad įrodyčiau skirianti vieną kardo galą nuo kito. Man tereikia pakankamai ilgai atsilaikyti.

- Gal ir taip, bet šis planas turi dar daug spragų, princese. Į kurią salą vyktume? Juk jų nėra tiek daug ir jau seniai negirdėjau apie karus ar neramumus už Elfų žemės ribų.

- Derekai, aš siūlau atidėti šią dalį, vėliau galėsime pagalvoti. Dabar susikaupkime į patį pabėgimą, o ne tai kas bus vėliau.

- Kaip pasakysi, Hanteri. Bet juk sutiktum ar ne? Dingti iš šio kilmingųjų pasaulio?

- Taip, Adriana, sutikčiau. O dabar verčiau pakalbėkim apie ką nors kitą.

- Aš žinau! Man labai įdomu paklausti, kaip mūsų mieloji princesė ketina pasirūpinti ta pokylio suknele?

- Derekai! Ar gali nusiraminti?

- Niekada, princese. Aš visuomet būsiu toks koks esu.

- Bjaurus ir kvailas pašaipūnas?

- Gražus ir protingas riteris spindinčiais šarvais.

- Jei tu riteris, aš fėja.

- Tuomet malonu susipažinti, fėjų princese Adriana.

Juodaplaukiui ir žaliaakei besiginčijant, septyni draugai tyliai kikeno iš šios situacijos. Net Hanteris nebebandė jų taikyti, žinodamas, kad tai nieko nepakeistų. Jie vistiek pirmai progai pasitaikius vėl įsiveltų į žodžių mūšį.

- Man įdomu ar tėvai nesugalvos Adrianos sužadėti su Dereku? Juk jie beveik to paties amžiaus, tik kelių mėnesių skirtumas. Ir elfui, nepažįstančiam nei vieno iš jų, pažiūrėjus gali atrodyti, jog jiedu jau seniai kartu, - nors Kornelija ir stengėsi pasakyti tyliai, ji pasirinko labai netinkamą momentą. Nes būtent tada, Derekas su Adriana nutyko ir visi kambaryje girdėjo jos žodžius. Tai suvokusi Kornelija vos sugebėjo atsispirti pagundai užsidengti burną ir apsimesti, jog nieko nebuvo.

- Juokauji, taip?

- Nemanau, kad ji juokauja, princese. Nors tikrai jai pritarčiau. Bijau, kad tėvai nesugalvotų kažko panašaus. Arba mūsų visų kažkaip nesuporuotu, tai būtų nenormalu.

Vos Derekui ištarus šiuos žodžius, visus apėmė lengvas išgastis. Jie suprato, kad tokia galimybė egzistuoja ir niekam ji nepatiko.

- Draugai, manau mums jau reikėtų eiti.

- Apie ką tu kalbi, Alisa?

- Jau vėlu, o rytoj anksti iškeliaujam. Mes turėtume eiti miegoti.

Elfai pritarė merginos pasiūlymui ir išsiskirstė kas sau.

***

Daug elfų ir vėl buvo kelyje. Jie vyko vis toliau į pietus, link Falkorino miesto. Ir vienoje iš karietų vyko rimta diskusija.

- Mija, ar jau esi nusprendusi, su kuo norėtum matyti savo vaikus?

- Dėl Robino viskas bus paprasta. Jis puikus jaunuolis ir iš geros šeimos. Nebus sunku surasti jam tinkamą merginą. Bet kai jis toks protingas gal net leisčiau pačiam pasiieškoti nuotakos. Esu tikra, likčiau labai patenkinta jo sprendimu. O jei merginos neras per naujametinį pokylį, nieko baisaus. Juk rūmuose būsime dar kelias savaites. Per tiek laiko tikrai kažką išrinksiu.

- O kaip tavo duktė? Adriana?

- Nežinau, ką man dėl jos daryt. Dažnai ji elgiasi taip keistai, kad man net baisu pagalvoti. Bijau, kad jei taip tęsis toliau, man bus labai sunku jai rasti jaunikį.