Elfų žemė

12 skyrius

Viktorija sėdėjo prie stalo ir gurkšnodama šiltą pieną bei krimsdama sausainius kalbėjosi su Aukle.

- Tai sakai, kad fėjos, tos išrankios ir niekam nepadedančios be savanaudiškų paskatų būtybės, tikrai gerbė, netgi vykdė prašymus kai kurių elfų?

- Taip. Kaskart atsirasdavo tokių didvyrių ar menininkų, ar tiesiog geraširdžių, kuriuos fėjos iš tiesų mylėjo. Jos pasirodydavo kai jie paprašydavo, visad jiems padėdavo. Netgi kviesdavosi į savo rūmus. Tai buvo milžiniška garbė, nes vos keletas pašalinių ten kada nors lankėsi.

- Bet kodėl? Kodėl fėjos draugavo su senovės elfais?

- Dėl įvairių priežasčių. Pasitaikydavo atvejų, kai kokią fėją išgelbėdavo, tuomet ji amžiams likdavo dėkinga. Sakoma, kartais jos tiesiog pajausdavo elfą su vadinama nepaprasta širdimi. Galbūt labai geras, gal drąsus, meniškas ar kūrybingas. Tie elfai buvo išskirtiniai ir fėjos tą žinojo. Nors aš ir nepažįstu nei vieno, užsitarnavusio tų mažylių pagarbą.

- Norėčiau pamatyti. Bet argi tik elfus pamėgdavo fėjos?

- Žinoma, kad ne. Aišku buvo ir kitų, tiesiog apie elfus girdėjau daugiausiai. Gal dėl to, kad gyvenu čia. Galbūt tiek girdėjau, nes jų tiesiog buvo daugiau.

- O jei kažkoks elfas bendravo su fėjomis, tai kai jis, arba ji po nežinia kiek laiko turėjo vaikų, ar ir jie buvo jų gerbiami?

- Kartais, bet ne visada.

- Kaip tai? Juk tėvai būtų išauklėję savo vaikus.

- Na matai, nors tai turi nemažai įtakos, bet visgi negali pakeisti širdies. O elfo charakterį ir talentą lemia žvaigždės po kuriomis gimė. Kita vertus, išvaizda ir gebėjimai priklauso nuo to, kur vaikas gimė.

- Tai nori pasakyti, kad tėvai ir ten kur vaikas auga nėra svarbiausia? Tarkim, kokio turtingo elfo vaikai gali būti maištingi, elgtis kaip kiekvienas prieš penkis šimtus metų? O neturtingo elfo vaikai tapti pataikūnais?

- Teoriškai, taip. Bet jeigu jie augo tarp kilmingųjų, tai tik labai stiprūs nepasiduoda tėvų ir aplinkinių įtakai.

- Kaip suprasti labai stiprūs?

- Kai kurios žvaigždės yra galingesnės už kitas ir vaikas gimęs po jomis turi geležinę valią. Tad tokie vaikai, net jei gyventų tarp kilmingųjų, elgtusi kaip senovės elfai.

- Supratau, - kiek susimasčiusi tarė mergina. - Aukle, tu dar kažką kalbėjai apie gebėjimus ir talentus. Ką tai reiškia?

- Tarkim talentas piešti, dainuoti, groti. O dėl gebėjimų irgi panašiai. Vilkų, tigrų provincijų gyventojai geri medžiotojai, puikūs raiteliai žinoma gyvena žirgų provincijoje.

- Tai elfas iš sirenų provincijos bus puikus poetas, mokės dainuoti?

- Taip, nors nebūtinai. Bet manau supratai, ką noriu pasakyti.

- Bet kaip dėl išvaizdos? Ar ji irgi susijusi su provincijomis?

- Kartais taip, bet toli gražu ne visada. Tačiau vieta pakeičia tik kelis bruožus, kaip plaukai ar akys. Jei vaikas gimė dvare, pilyje ar rūmuose, kokiame nors panašiame pastate, tuomet laibai tikėtina, jog jo ar jos plaukai bus auksiniai, akys mėlynos. Jei arčiau pietų ar rytų, tuomet plaukai bus kiek tamsesni, akys rudesnės, o labiau į vakarus arba šiaurę, šviesūs plaukai ir akys. Kita vertus, veido bruožus labiau lemia kaip atrodė tėvai, seneliai ir kiti giminaičiai.

- Man atrodo, išvaizda labiausiai komplikuota. Tiek daug dalykų, kurie ją lemia.

- Jūs teisi, panele Viktorija. Ką dar norėtumėte, kad papasakočiau?

- Gal apie Paslaptingąjį devynetą? Juk žadėjai. 

- Dar ne laikas, dar ne. Verčiau papasakosiu ką nors kitą.

- Ką?

- Galbūt apie žiemą?

- Kas tokio ypatingo apie žiemą? - visiškai sutrikusi paklausė penkiolikmetė.

- Būtent tą ir sužinosi. Kaip pastebėjai, šiame žemyne ruduo ir žiema trunka tik po vieną mėnesį, pavasaris turi tris, o vasara keturis. Tai yra, nes Rudens vėjas švilpdamas atskuba į mūsų žemyną ir siaučia, kol nepajaučia atvykstančio Žiemos vėjo. Jis nuveja padūkėlį Rudenį ir atnešą žiemą. Viena mėnesį jis pasilieka žemyne, kad įsitikintu, jog Ruduo nebegrįš ir tuomet iškeliauja toliau. Jie niekad neatvykta tą pačią dieną kaip ir praeitą kartą. Tad mes niekuomet nežinome, kada ateis ruduo ir žiemą.

- O aš maniau, kad tai vyksta dėl klimato. Taip juk aiškino mano mokytoja.

- Dėl klimato? - pasibaisėjusi paklausė Auklė. Tą akimirką jai nerūpėjo, jog neturėtų taip kalbėti su panele. - Dėl klimato! Na ir kur ritasi šis pasaulis!

- Mokytoja sakė, kad tai jau seniai įrodyta žmonių karalystėje.

- Bet mes ne žmonių karalystėje. Čia Elfų žemė. Pas žmones jau seniai nebeliko jokios magijos, tad tik burtininkai, žyniai ir raganos naudojasi ja. Nors elfai taip po gi žino kelis burtus. Tačiau mes ne apie tai. Elfų žemėje žiema ir ruduo ateina kitaip. Daugybė mūsiškių matė kurį nors vėją, tai visiems žinoma tiesa.

- Tuomet kodėl mane moko kitaip?

- Nežinau, panele. Gal nenori, kad girdėtum apie tokius dalykus. Gal ir patys nežino.

- Kiek tau metų, Aukle? - su nežinia iš kur kilusiu įtarumu balse pasiteiravo Viktorija.

- Daugiau ne penki šimtai tai tikrai.

- Bet kiek tiksliai? Juk turėtum žinoti?

- Pagalvokime. Pirmasis žmonių karalius čia pasirodė praėjus devyniems  šimtmečiams po mano gimimo, tad dabar man beveik pusantro tūkstančio metų.

- Oho, - nuoširdžiai nustebo mergina. - Kodėl anksčiau nepaklausiau?

- Nežinau, aš ne Išminties uola, neturiu visų atsakymų. Visgi, aš galiu papasakoti apie tuos laikus, kai žmonių čia nebuvo, galiu papasakoti apie mūsų pasaulį. Ir galiu papasakoti apie Didžiojo Šaltinio prisipildymo šventę.

- O kas tai?

- Šventė, kai elfai džiaugiasi nauja pradžia, Didžiojo šaltinio prisipildymu.

- Ne, aš kalbu apie tai, kas tas Didysis Šaltinis?

- Panele Viktorija, negi jūsų ir to nemokė? - netikėdama savo smailiomis, elfiškomis ausimis paklausė Auklė. Bet nelaukdama merginos atsakymo ji tęsė toliau. - Tai didžiausias vandens telkinys, esantis ant šaltinių kalno. Jis aprūpina vandeniu visą Elfų žemę devynis šimtus dienų. Tuomet dėl magijos gaubiančios tą kalną jis ir vėl prisipildo iki pat viršaus. Upėmis ir upeliais vanduo teka per visą žemyną. Dėl tokio svarbaus vaidmens mūsų gyvenime, senovės elfai nusprendė skaičiuoti laiką jo prisipildymais. Taip atsirado devyni mėnesiai, kiekvienas po šimtą dienų. Mėnesis dalinasi į dešimt elfų savaičių po dešimt dienų. Ar dabar aišku?

- Taip, o kaip kiti šaltiniai? Ar jie prisipildo tuo pačių metu kaip Didysis?

- Ne, tikrai ne. Juk ketvirtojo mėnesio pavadinimas reiškia gydomąjį šaltinį, kuris kaip tik tada ir prisipildo. Arba aštuntasis mėnuo - mirties šaltinio mėnesis. Yra ir kur kas daugiau šaltinių, kaip meilės, tiesios ar jaunystės. Jie prisipildo skirtingu laiku, kartais net ne tuo pačiu kaip anksčiau.

- Supratau. O kas ta šventė, apie kurią pradėjai kalbėti?

- Svarbiausia šventė per vieną Didžiojo šaltinio prisipildymo laikotarpį. Elfai keliaudavo į Marlono girą šiaurės vakaruose ir ten esančiuose Šaltinio rūmuose švesdavo naują pradžią. Ten grodavo ir dainuodavo geriausi muzikantai, geriausi kariai susirinkdavo ir rengdavo įvairius turnyrus. Ten galėjai sutikti bet ką. Ir senai matytą giminaitį ir visiškai nepažįstamą elfą. Tos šventės esmė buvo sujungti visus elfus ir kartu praleisti bent kiek laiko. O dabartinio naujametinio pokylio - pasilinksminti ir sumedžioti antrąsias puses.

- Sumedžioti?  Kaip suprasti?

- Labai paprastai, tėvai ieškos tinkamo amžiaus jaunuolių ir panelių savo vaikams, kurie dar būtų kažkaip naudingi. Nieko daugiau, tik geriausio sandorio medžioklė. Ir bijau, kad ji grės ir tau.