Elfų žemė

26 skyrius

Dabartis

Apsupti aukštų uolų, aplink liepsnojantį laužą sėdėjo devyni elfai. Jie linksmai klegėjo, kalbėjo vieni su kitais, netgi grojo iš nežinia kur ištrauktais instrumentais. Draugai kūrė dainas, eilėraščius ir poemas, stengdamiesi atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti. Būta ir šedevrų ir visiškų nesąmonių, bet po kiekvieno pasirodymo pasigirsdavo tylus plojimai. Kiekvienas kūrinys atspindėjo atlikėjo charakterį, pomėgius. Tarkim Forestas neabejotinai sukūrė eilėraštį apie mišką, kalnus ir upes, pačią gamtą. Užtat Kailas dainavo linksmai ir visiškai nepataikydamas į natą, bet jam nerūpėjo. Jau po pirmų dviejų draugų, kiti pradėjo reikalauti, kad ir Adriana ką nors sugalvotų. Nors ir kaip atkakliai mergina priešinosi, didžioji maištininkė buvo įveikta.

Jaunėlė kelias minutes tylėjo, o niekas jai ir netrukdė. Visgi reikia sukurti žodžius, kurie rimuotusi. Galiausiai ji šyptelėjo ir atsistojo.

- Naktį pėdsakais slaptais,

Dieną medžio šakomis,

Eina jie pirmyn,

Ieškodami kažko.

Atidarius skrynią seną,

Pažiūrėjus į vandens gelmes,

Pasiekus debesis aukštai,

Nuotykiai laimingi žaidžia.

O sugrįžus į namus,

Pailsėti jiems panorus,

Kardai ant sienos pakabinti,

Laukia naujo priešo.

Baigdama savo eilėraštį, Adriana nusilenkė draugams. Ji atsisėdo į savo vietą, patenkinta, kad jie nebegalės jos priversti daryti kažko panašaus.

- Adre, apie ką šis tavo kūrinys? - susidomėjusi pasiteiravo Alisa.

- Kaip tai apie ką? Jis pasakoja ką tik tu nori. Tai nuotykiai ar svajonės, šiluma ir ramybė, pavojai ir kovos. Tai pats geriausias mano eilėraštis.

Visi šiek tiek susimąstė. Eilėraštis neturintis konkrečios esmės tikrai nebuvo būdingas elfų kilmingiesiems. Vėlgi, toks stilius taip pat atėjo iš žmonių, galbūt anksčiau visi kūriniai buvo tokie. Be to, kas daugiau jei ne Adriana sukurs tai kas neįprasta jos aplinkoje? Ar labiau, aplinkoje, kurioje jie visi gyveno iki dabar.

- Mano eilė! - laimingas sušuko Derekas. Jis aiškiai kažką sugalvojo, tai labai lengvai išdavė jo klastinga šypsena ir akys, žibančios iš nekantrumo. Jis atsistojo ir įsitikęs, kad visi žiūri į jį prakalbo. - Adriana, tau labai patiks mano ketureilis.

- Gelbėkit mane, - tyliai sumurmėjo mergina. Toks medžiotojo pareiškimas nežada nieko gero.

Vaikinas atsikrenkšė ir pradėjo deklamuoti:

- Ne tau, princese, saldi romantika ir žavūs princai.

Ne tau, princese, gyventi tyliai, ramiai ir pavyzdingai.

Ne tau, princese, prašmatnūs pokyliai ir šilkinės suknios.

Tik tau, princese, aštrūs ginklai ir rūmų sukilimai!

Draugai prapliupo juoku, tik jei būtų įmanoma žudyti žvilgsniu, tai Derekas jau gulėtų negyvas. Panašu, kad Adriana rimtai supyko, dėl šio ketureilio. Visgi, vargu ar kas galėjo pasakyti, kodėl jaunėlei nepatiko draugo kūryba. Jis, atrodo, kalbėjo visišką tiesą. Juk Adriana iš ties mėgo nuotykius, ginklus, pavojus ir klastingus planus. Kita vertus, nors Derekas ir buvo nepaprastai panašus į rudaplaukę, jis negalėjo neerzinti jos, kaip ne kartą sakė, jam tai yra menas.