Elfų žemė

25 skyrius

Atvykimo į rūmus vakaras

Silpnas vėjas šiureno medžių viršūnes, lenkė šakas, kėlė lapus. Ir nešė dviejų elfų kvapą tolyn į tankmę.

- Ką mes čia veikiame, princese?

- Raminkis, Derekai.

Du balsai skambėjo miško glūdumoj. Mergina ir vaikinas sėlino tarp medžių ir kažko ieškojo.

Adriana sustojo. Ji žvelgė į mažytę proskyną gūdžios girios vidury.

- Princese...

- Ne dabar Derekai, - nutraukė draugą elfė. - Aš Adriana, kviečiu Haniją su jos palyda.

Tvirtas ir ryžtingas balsas atsimušė į medžių šešėlius ir nuskrido toli toli, į ausis tos, kurią kvietė.

Po akimirkos kitos, priešais draugus tarsi iš po žemių išdygo fėjos. Maži spindintys padarėliai su ryškias sparnais. Stovinti priekyje fėja turėjo auksinių gėlių vainiką, vilkėjo ilgą ir plevėsuojančią suknelę. Balti fėjos plaukai žėrėjo it sidabrinė žvaigždžių šviesa, o akyse matei ryškią geltoną saulę. 

- Mano mieloji Adriana! Kaip smagu tave matyti! Kokiu reikalu kvietei? - švelnus fėjų karalienės balsas perskrodė tylą.

- Aš priversta eiti į pokylį ir man reikia drabužių. Kaip ir tam bepročiui už manęs. Be to, aš irgi džiaugiuosi, kad vėl susitikome.

- Žinoma! Viskas dėl mano brangios draugės. Fėjos! Greičiau, suraskite suknelę, kuri patiktų šiai kovotojai ir jos draugui.

Hanijos pavaldinės išsilakstė po mišką. Jos rinko įvairius daiktus, kuriuos ketino panaudoti rūbų kūrimui. Tai lauko gėlę, ąžuolo lapą, kartais prigriebdavo ir rasos lašelį. Turbūt niekas neįsivaizduoja, kaip iš šių daiktų pagaminti suknelę, bet fėjos turėjo savo būdų.

- Mieloji, kaip sekasi? Kas naujo?

- Nieko įdomaus, tik išsigelbėjimą planuoju.

- Leiskit man įsiterpti. Princese, ar tikrai bendrauji su fėjomis?

- Matai, kažkada seniai seniai sutikau Haniją, ji buvo patekusi į bėdą ir aš jai padėjau. Nuo tada vis pasikalbam, susitinkam.

- Aišku. Vadinasi aš buvau teisus, pavadindamas tave Fėjų princese Adriana.

- Tu tikrai negali ištverti bent kelių minučių manęs neerzinęs?

- Jei nustočiau, turbūt ateitų pasaulio pabaiga.

- Nemanau, kad galiu prieštarauti.

Derekas su Adriana nusijuokė, puikiai suprasdami, kad šis ginčas beprasmis. Nei vienas iš jų neketina pasiduoti amžinąjame žodžių kare.

- Ak, koks jis mielas! - šūktelėjo Hanija.

- Nesupratau? - medžiotojas iš ties atrodė šokiruotas. Per visą jo gyvenimą nieks nėra taip jo pavadinęs.

- Adriana, jei visi tavo draugai tokie žavūs, kodėl negalėjai manęs su jais supažindinti? Ir tu visad sakai, kad Derekas labiausiai erzinantis iš jų visų, tai kokie nuostabus tada yra jie? Mano brangi drauge, tu apsupta nuostabių jaunų elfų. Kaip gi gali būti tokia žiauri ir savo bičiulės nesupažindinti su jais? 

- Niekad nepasitaikė progos, Hani. Bet jei jis tau taip patinka, gali turėtis.

- Nuostabu! - džiugus fėjos šūksnis nuskambėjo po elfės žodžių, fone Derekui rėkiant ir klausiant kas čia vyksta. Vargšelis vaikinas visai išsigando. Fėja atsisuko į nelaimėlį. - Taigi, ponaiti Vilke, kaip jums patiktų tapti girinuku? Galėtumėte dirbti mano dvare. Ak, kaip būtų smagu!