Derekas bei likę devintuko nariai taip po gi buvo viename iš kambarių. Ir visi įtemptai mastė. Tas pokylis Didžiojo šaltinio prisipildymo išvakarėse nedavė jiems ramybės. Dėl vienos paprastos priežasties.
Elfams einant link vietos, kurioje jie gyvens maždaug mėnesį, liokajus pasakė, jog buvo paprašytas informuotis jaunuosius ponaičius, esą į pokylį bus privaloma ateiti su pora.
Tad dabar, penki vaikinai ieškojo būdų, kaip išsisukti.
- Viena išeitis, eiti su mūsiškėmis, bet tuomet vienas vis vien links be poros.
- Tu teisus, Hanteri, bet ką dar mes galime padaryti? Jei bandysim žvalgytis po kilmingasias, tai pokylis taps nežinia kiek kartų nuobodesnis ir tėvai tik turės daugiau kandidatų, su kuo mus supiršti. Tai nebūtų labai gerai. Ką aš nusišneku, tai būtų siaubinga!
- Derekai, vargu ar mums pavyks kažkaip išsisukti nuo vedybų. Ką mes galvojome? Juk taip visada nutinka ir mes nieko negalime pakeisti.
Juodaplaukis, kaip dažniausiai Adriana, su siaubu žiūrėjo į savo draugą. Jis nesitikėjo, kad Forestas praras viltį, vieną iš nedaugelio jiems belikusių dalykų.
- Princesė turi planą, kuris tikrai ištrauks mus iš šios kebeknės. Aš pasitikiu Adriana, tad net neketinu galvoti, jog iki gyvenimo galo būsiu įkalintas.
- Galvok ką nori. Bet mes turim nuspręsti, su kuo eisim į pokylį.
- Paliekam tai princesei, ji žinos ką daryti.
Daugiau niekas nebeprakalbo. Jie visi buvo panirę į savo mintis. Tačiau Derekas ne šiaip galvojo, jis kūrė planą. Ir tikriausiai būtų taip prasėdėjęs visą naktį, bet vakarienė tam sutrukdė.
Penki draugai ėjo milžiniškų rūmų koridoriais. O kai galiausiai jie pasiekė vieną iš mažesniųjų menių, kurioje jų tėvai, draugės ir nepažįstami kilmingieji sėdėjo prie stalo, visi kaip vienas nusilenkė ir pasisveikino su elfais.
- Štai čia yra Robinas, Derekas, Hanteris, Kailas ir Forestas. Vaikai, mes vakarieniaujame su lordu Benjaminu, ledi Veronika ir jų vaikais ponaičiu Armandu bei panele Seleina.
Kai likę elfai pagaliau susėdo, tarnai atnešė maistą. Jaunuoliai nekreipė dėmesio į suaugusiųjų šnekas, kol neišgirdo vieno klausimo.
- Sakykite, kokio amžiaus yra šie vaikai?
- Jauniausia yra Adriana, jai greitai bus šešiolika, vyriausi Kailas ir Hanteris, kuriems po dvidešimt. Kodėl klausiate?
- Nieko rimto, tik norėjau sužinoti. Be to, mano paties vaikai tokio pat amžiaus.
Visi buvę menėje suprato lordo Benjamino mintį. Bet devintuko atžvilgiu, tai dar nebuvo blogiausias dalykas.
Atrodė, jog Derekas, Kornelija bei Adriana, tikriausiai ir Kailas, nebesusivaldys ir pasakys kažką labai įžeidžiančio. Ir draugai suprato, kad tai būtų labai, labai pavojinga.
Jie nebuvo įsiutę vien dėl lordo svarstymų apie galimą sąjunga. Jie niršo, nes to lordo sūnus ganėtinai pašaipiai šypsojosi, tarsi sakydamas, jog jis turi visą galią šiame kambaryje ir gali daryti ką nori. Tarsi jis galėtų pasakyti tėvui, kuri devintuko narė jam krito į akį ir lordas iš kart susitartu su jos tėvais. Tas ponaitis Armandas manėsi esantis pasaulio valdovas ir įsivaizdavo, kad gali gauti viską ko nori.
Blogiausia, kad panašu, jos jis nusitaikė į pačią mieliausią ir draugiškiausią elfę šioje menėje.
- Tikrai? Kaip įdomu. Tai galėtų būti labai palanku.
YOU ARE READING
Elfų žemė
Fantasy„Bėk žmogau, nes tu pažadinai girios pabaisų gaują..." Senų senovėje, jau po Elfų žemės garsiausių didvyrių žūties, dalis nemirtingųjų pasikeitė, pamiršo laisvės skonį, pamiršo, kad yra elfai ir žmonių gyvenimas jiems tik maža dalelytė amžinybėje. Ž...
