Elfų žemė

23 skyrius

Devyni draugai nejučia susirinko į vieną vietą. Jie stebėjo, kaip karalius lipa ant pakylos, kaip didikai atsisuka į jį.

- Kur Viktorija? Maniau tu su ja, - Robinui tyliai sušnabždėjo Kailas.

- Aišku, kad ji su tėvu. Bet kodėl klausi?

- Ji tavo draugė, man rūpi.

Draugai nieko daugiau nebekalbėjo. Visi esantys menėje įdėmiai žiūrėjo į karalių ir laukė jo kalbos. Tik Adriana atrodė keistai nerami, nesvarbu, kad tai pastebėjo tik jos draugai ir daugiau niekas kitas.

- Mano mieli pavaldiniai! - Karaliaus Neltonas iškilmingai kreipėsi į minią. Jo balsas skambėjo garsiai ir aiškiai, įsakmiai, bet tuo pačiu maloniai. - Šiandien mes čia susirinkome švesti naujų metų, didžiausio ir reikšmingiausio įvykio mūsų kultūroje. Nauji metai simbolizuoja naują pradžią, naują gyvenimą ir galbūt, naują likimą. Naujametinis pokylio sezonas yra mano mėgstamiausias. Bet ne dėl to, kad jis labai svarbus, ar simbolizuojantis pradžią ir pabaigą. Man jis patinka, nes kiekvieną sykį per šį sezoną atvykstą jaunų elfų ir žmonių, niekada nebuvusių didelėse šventėse. Man gera matyti kaip tie vaikai pražysta ir suauga per laiką praleistą mano rūmuose. Nors šiais metais ir būta kiek įdomesnių nutikimų, esu tikras, visi tie jaunuoliai yra iš ties geri ir sąžiningi Elfų žemės gyventojai. Aš, kaip ir kiekvienas karalius, trokštu, kad mano pavaldiniai būtų laimingi. Net jei jie mieliau elgiasi kitaip nei mums priimta.

Karaliaus kalba buvo nutraukta, ne pačiu įprasčiausiu būdu. Link jo širdies nuskriejo strėlė. Bet greita sargybinių reakcija išgelbėjo Neltoną, vienam iš jų šokus priešais karalių ir iškėlus skydą. Tik tada minia pamatė turėjusią nešti mirti strėlę. Visi kaip vienas aiktelėjo, netgi Adriana su Dereku. Net jie to nesitikėjo.

Tačiau karalius nesutriko. Jis kraupiai, tikrai ne maloniai, nusišypsojo ir mostelėjo kareiviams. Jie beregint apsupo vieną elfų didikų grupelę ir atsuko į jų pusę ietis.

- Aš žinojau, ką šiandien planuojate. Žinojau, kad mėginsite mane nužudyti. Ir žinojau, kada bandysite tai padaryti.

Šaulys, tupėjęs viename iš viršutinio aukšto balkonų, suimtas sliūkino prie Neltono. Ta elfų grupelė irgi buvo surakinta. Bet tai tikrai nebuvo svarbiausias dalykas. Netgi, įskaudintas Viktorijos žvilgsnis trumpam mestas Robinui nebuvo toks svarbus, kaip Adrianos nusisukimas nuo visų įvykių ir penki ištarti žodžiai.

- Mes turim bėgti, paskui mane.

Jie net nesipriešino, pakluso jaunėlės nurodymui ir prisidengdami kilusia sumaištim, priėjo prie durų. Jie tylutėliai išsmuko pro jas, bet, kad ir kokie greiti jie buvo, kad ir kaip greitai Adriana sureagavo, paskutiniai karaliaus žodžiai dar pasiekė jų smailias ausis.

- Bendrosios žemės, Vilkų, Žirgų, Tigrų ir kitų provincijų valdovai. Už išdavystę prieš savo valdovą, nuteisiu jus mirti. Egzekucija bus įvykdyta po devynių dienų, leidžiantis saulei.

Bet devintuko bėgimą trumpam sustabdė ne tai. Jie spėjo išgirsti, ką atsakydami šaukė jų tėvai.

- Mes nekalti! Tai vien mūsų niekam tikę vaikai! Mes supratom, kad kažkas čia ne taip tą akimirką, kai jie pradėjo keistai elgtis vos atvykome į rūmus! Jūsų didenybe, mes nieko nežinojome apie šį pasikesinimą! Mes ištikimi jūsų valdiniai!

- Kas jūs per padarai? - išties pasibjaurėjęs paklausė karalius. - Kaltinti savo pačių vaikus, kad tik išsisuktumėte nuo budelio kirvio? Net didžiausias pasaulio blogis negalėtų mesti savo vaikų į ugnį, kad išgelbėtų savo kailį.

- Nesvarbu jie mūsų vaikai ar ne! Tą pačią sekundę, kai nusprendė mums nepaklusti ir išduoti Elfų žemę mes jų išsižadėjome!

Septyni jaunuoliai negalėjo pajudėti. Negi jų pačių tėvai tikrai taip galvojo? Jog jie bandytu nužudyti karalių? O gal, tai tikrai suplanavo jų tėvai ir reikalams pakrypus ne ta linkme apkaltino juos?

- Nagi, eime, - vos girdimai sušnabždėjo Adriana. Gal ji ir buvo maištininkė, bet ir jai skaudėjo dėl tokių kaltinimų. Skaudėjo vien todėl, kad jos tėvai bandė ją apšmeižti, ne tik sakydami, jog nupirko karaliaus nužudymą, bet ir suplanavo tokį nevykusį pasikesinimą! Jei jau ji nuspręstų nuversti Neltoną, tai darytų šimtą kart protingiau. Ar bent stengėsi save įtikinti, jog tas nepakeliamas skausmas krūtinėj kyla vien dėl to, ne dėl bjaurios išdavystės, kurią ką tik patyrė. Gal keista, gal ir ne, bet Dereko mintyse bei sieloj vyko lygiai tokia pat kova.

Draugai nesipriešindama patraukė paskui jaunėlę. Jie ėjo tylėdami, tarsi visiškai neturėtų ką pasakyti. Kai galiausiai jie priėjo abejų sparnų įėjimus, Derekas nusivedė vaikinus į vieną pusę, Adriana merginas į kitą. Keturioms elfėms pasiekus joms priklausančius kambarius ir įžengus į jaunėlės, ši skubiai švystelėjo trejetukui kažin kokius krepšius ir rūbus.

- Paskubėkit, mes negalime gaišti.

Kornelija, Alisa, Liusė ir Adriana nieko nelaukdamos persirengė rūbais, puikiai tinkančiais jodinėti, kovoti ar paprasčiausiai bėgti. Tai buvo tamsios kelnės, tunika, marškiniai, batai ir apsiaustas su gobtuvu. Kiekviena pasiemė po krepšį, kruopščiai sukrautą Adrianos.

- O kas dabar? - tylutėliai, vis dar negalėdama atsigauti sušnibždėjo Liusė.

- Mes lipsim pro langą.

- Tu juokauji, taip?

- Kornelija, kalbu visiškai rimtai. Rūmų koridoriai šūkuojami, galiu lažintis, jie bando mus surasti. Mes nesame požemyje tik todėl, kad greitai išėjome ir jie nemano, jog būsime tokie kvaili ir grįšime į savo kambarius.

- Bet kaip mes tada prasmuksim pro vartus?

- Nespruksim. Mes josime į pietus, ten pakrantėje keliausime į vakarus ir ganėtai nutolus nuo Falkorino, pasuksime į šiaurę.

- Tu vykdysi tą pirminį pabėgimo iš Elfų žemės planą?

- Tikrai ne. Bet dabar dar verčiau neatskleisti, koks mūsų tikslas.

- Kodėl?

- Jei kurią nors sučiups, jums bus lengviau jei nieko nežinosite. Nors aš ir kiti nedelsdami jus išgelbėtume. Be to, neturiu laiko visko aiškinti. O dabar, lipkit, mes tik antram aukšte.

- Supratau! - tyliai šūktelėjo Alisa. - Vakar, kai Derekas kažkaip atsirado mūsų balkone, jis ištikrųjų tikrino, ar galima nulipti žemyn.

- Na, aš tai padariau jau seniai, bet taip, Derekas norėjo pats patikrinti.

Neskubėdamos, visos keturios išėjo į balkoną. Iš pradžių, jos permetė savo krepšius, kad šie netrukdytų lipti ir niekas nenukristų.

Pirmoji turėjo leistis Kornelija. Ji giliai įkvėpė ir perkėlusi kojas per turėklus įsikibo vijoklių, taip ir kviečiančių jais karstytis. Po truputį rudaplaukė mergina nusileido ant žemės, kur jau laukė penki vaikinai su jų visų žirgais.

Po jos sekė Alisa, kuriai kiek sunkiau sekėsi nulipti žemyn, bet visos tos valandos, kai Adriana vertė visus mokytis laipioti po medžius, sienas, uolas ir ką tik ji galėjo rasti, tikai atsipirko. Net jeigu Alisa, ar Liusė ėjusi po jos, nelaipiojusios taip gerai kaip Adriana ar kiti draugai, jos nusileido daug lengviau ir greičiau nei kuri kita kilmingoji.

Galiausiai, atėjo Adrianos eilė. Ji taip vikriai stryktelėjo žemyn ir pusiaukelėje įsikibo vijoklio, kad niekas nespėjo sumatyti. Pažiūrėjus į ją, net galėjai pamanyti, kad ji nusivylė tokiu mažu atstumu iki žemės. 

Visi devyni draugai sėdėdami ant arklių nukūrė Žaliosios jūros link. Kadangi rūmus ir paplūdimį skyrė tik menkutė smėlio juosta, niekas ten sienos nestatė. Jūra buvo per sekli priplaukti arti, tad kiekvienas priešas pasirodantis nuo jūros pastebimas jau iš tolo, net jei niekas ir nedrįsta pulti Elfų žemės.

Rūmuose tvyrant sumaiščiai, devyni draugai lėkė. Jie nesustojo pasiekę jūrą, jie toliau jojo nesigręžiodami atgal. Jie visi tarsi be žodžių susitarė palikti viską užnugarį. Ir tėvų išdavystę, ir kilmingųjų žaidimus, ir ramų gyvenimą iki šiol.

Šis pokylis pakeitė viską ir draugai tai žinojo.