Elfų žemė

18 skyrius

Sode šurmuliavo tikrai daug didikų ir visi jie buvo apsirengę baltai. Elfai ir žmonės kalbėjosi tarpusavyje, valgė, kai kurie šoko. O devyni draugai žinoma laikėsi kartu.

- Robinai, kur ta tavo naujoji draugė? Jos vardas Viktorija, ar gerai atsimenu?

- Adriana, ką tu sumanei? Ir ji šioje šventėje nedalyvauja.

- Nieko, visiškai nieko.

- Pala, Robinas turi naują draugę?

- Tikrai taip, Kailai, - Derekas kaip paprastai nepraleido progos įsiterpti į pokalbį. Nuo tada kai jie pradėjo šią išvyką, medžiotojas nusitaikė ne tik į Adrę, bet ir likusius elfus. - Kai aš ir princesė nuvykome jo perspėti dėl šventės, pamatėme, jog jis jodinėja su kažkokia juodaplauke žmonių mergina.

- Kaip judu išsiaiškinot, kad ji žmogus? - nustebęs pasiteiravo Robinas. Jis žinojo, kad lengviausia žmogų nuo elfo atskirti tai pažiūrėjus kokios jų ausys arba ūgis. Elfai buvo truputį aukštesni nei žmonės ir turėjo smailias ausis, bet kai atvyko jaunėliai, Viktorija sėdėjo ant žirgo ir būtų buvę labai sunku nustatyti jos ūgį, o ausis dengė palaidi plaukai.

- Manęs neklausk, tai princese išsiaiškino.

- Adre?

- Argi tai neakivaizdu? Na, jei manai, kad man buvo sunku tai išsiaiškinti, tai aš daugiau nieko nebesakysiu.

Robinui nespėjus daugiau nieko pridurti, prie draugų prisiartino trys elfai. Jie aiškiai buvo vieni iš turtingųjų ir sprendžiant iš išvaizdos, jie gyveno Vakarinėse žemėse.

Vidurinysis turėjo siekiančius pečius šviesiai geltonus plaukus, tamsiai rudas akis. Nors prie jo kairiojo šono kabojo kardas, jis neatrodė labai stiprus. Galbūt kiti ir pamanytų jį tokį esant dėl puošnios ginklo rankenos, kaip jis eina ranką padėjęs ant jos. Bet Adriana ir Derekas, kaip tiesą sakant ir kiti septyni draugai, suprato, kad jis tik mėgėjas. Tik pasipūtę kvailiai, nemokantys kautis savo ginklus puošia įvairiausiais brangakmeniais, sidabru, auksu. Tokie daiktai tik išbalansuoja kardą ir trukdo kautis, bei pritraukia marias plėšikų, suviliotų rankenos spindesio.

Vaikinas iš dešinės buvo kiek kitoks. Balti kaip sniegas plaukai ir pilkos akys labai puikiai derėjo šio vakaro minioje. Jis taipogi turėjo kardą, bet paprastesnį, nors irgi išpuoštą auksu ir sidabru. Tik jis ėjo labiau primindamas karį, išsitiesęs, tvirtais žingsniais, bet jo akys neturėjo pasitikėjimo savimi, tarsi jis kliautusi vien savo vardu, ne kardu ir stiprybe.

O trečiasis aiškiai spinduliavo pavojų. Kitaip nei tiedu, jis neturėjo kardo, o vienintelis durklas nebuvo kažkaip ypatingai papuoštas. Jis ėjo tyliai, instinktyviai stengdamasis užblokuoti bet kokį garsą, susilieti su šešėliais. Ir tas žvilgsnis, žvilgsnis, kurį turi tik tikri pasalūnai. Jis nebuvo vienas iš kilmingujų, veikiau, kažkurio iš tų dviejų elfų samdomas žudikas.

- Kaip smagu matyti naujų veidų šių metų pokylių sezone. Aš esu Faradėjus, vieno iš Karaliaus patarėjų vyriausias sūnus, čia mano jaunėlis brolis Faras ir mano draugas, ponas Sanrimas.

- Malonu susipažinti, aš esu Hanteris iš Tigrų provincijos, čia mano draugai Kalebas iš Sakalo provincijos, Forestas iš Bebrų provincijos, Alisa iš Žirgų provincijos, Kornelija iš Sirenų provincijos, Liusė iš Gyvačių provincijos, Derekas Vilkas ir Robinas su Adriana iš Bendrosios žemės. Ar yra kažkokia priežastis, kodėl jūs čia atėjote?

- Tik norėjau pakviesti panelę Adrianą šokti, - elfas ištiesė ranką žaliaakės maištininkės pusėn. Ir tai buvo rimta klaida.

- Deja, aš nesu šokio megėja, turėsi ieškotis kitos partnerės.

- Tikrai? O aš maniau, kad jau susitariau su tavo tėvais...

- Ką tu pasakei? - septyni draugai tyliai sudejavo. Jie numanė, kuo visa tai baigsis. Bet tuo pačiu, jie norėjo elgtis lygiai taip pat kaip Adriana.

- Matai, aš kalbėjausi su tavo tėvais ir mes susitarėme, kol kas tik dėl šokio. Bet kas žino? Tu man ganėtinai patinka, gal net pradėsiu svarstyti apie santuoką.

- Tu? Susitarei su jos tėvais? Nejuokink manęs, - Derekas tikrai juokėsi, bet toli gražu ne linksmai. Jo veidas, šypsena, net tas pats juokas tiesiog spinduliavo milžinišką panieką, nukreiptą į Faradėjų. - Tu manai, kad užtenka susitarti su jos tėvais? Pasakysiu tau štai ką, Adriana veikiau mirs, nei tekės ar net šoks su tokiu kvailiu kaip tu.

- Kaip tu drįsti taip su manim kalbėti?

- Žinai, manęs jau nebestebina toks jūsų visų elgesys. Jums visiems galvoj tik nežinia kokios intrigos. Ir jūs visi tikitės į tai įvelti ir mus? Šis planas pasmerktas žlugti.

- Kas tu manaisi esantis? Kažkokio lordo sūnus? Aš Karaliaus patarėjo sūnus, tai daug aukštesnė pozicija nei tu kada galėtum pasiekti.

- Klysti. Mano "pozicija" jau aukštesnė nei tavo. Ir žinai kodėl? Nes aš nebijau pats kažko daryti. Aš nebijau elgtis kaip noriu, nusisukti nuo visų kilmingųjų nesąmonių.

- Traukis man iš kelio, vaikigali. Aš jau susitariau su jos tėvais.

- Aš paprasčiausiai negaliu to leisti.

- Negali leisti? Tu neturi galios spręsti.

- Ir kodėl gi?

- Nes tu jai visiškas niekas. Nesi nei jos giminaitis, nei kažkas panašaus. Tu esi niekas.

Adriana ramiai stovėjo už jų, klausėsi pokalbio. Ir atrodo, buvo ganėtinai patenkinta. Draugai to nežinojo, bet rudaplaukė tik ir laukė kada iškils panaši scena ir ji galės pamatyti, ką Derekas darys. Nors paskutinis to Faradėjaus pareiškimas tikrai ją supykdė. Derekas toli gražu ne niekas. Bet ji dar nesikišo. Norėjo stebėti, ką jos geriausias draugas darys dabar?

- Aš? Niekas? Tu juokauji taip?

- Taip, tu visiškas niekas. Tu nevertas net laiko, kurį per tave sugaišau.

Nors medžiotojas ir vaidino, kad jį toks pareiškimas tik juokina, jam vis viens bent šiek tiek skaudėjo. Skaudėjo ne dėl to, kad buvo pavadintas nieku. Skaudėjo, nes jis negali visiems pareikšti, kad nesilenks kažkokiam karaliui, užgrobusiam valdžią, nesilenks taisyklėms ir etiketui. Jis norėjo parodyti jiems, kas jis yra iš tikrųjų. Bet tam dar ne laikas ir jis puikiai tą suvokė. Tačiau, ar gi kas nors jam sutrukdys šiek tiek pažaisti? Derekas šyptelėjo puse lupų ir tas vypsnis tikrai išgąsdino ne tik draugus, bet ir tris elfus atėjusius prie jų. 

- Aš toli gražu ne niekas, aš nesu kažkoks kvailys.

- Man tu tokį ir primeni. Kodėl dabar sugalvojai "ginti" tą merginą? Gal tu ją įsimylėjęs?

- Aš ją ginu dėl labai paprastų priežasčių. Pirma, daviau jai pažadą, kad susitvarkysiu su tokiais mulkiais kaip tu. Nors ji ir pati galėtų šitai padaryti. Antra, ji mano draugė, tad vien dėl to turiu jai padėti. Ir trečia, kol mes šituose rūmuose, aš vaidinu jos riterį spindinčiais šarvais. Juk taip daug smagiau ar ne?

- Riterį spindinčiais šarvais? Ką tai turėtų reikšti? Lažinuosi, tu net kautis normaliai nemoki.

- Tiesa, aš tikrai šaudau iš lanko geriau nei mosuoju kardu, bet tai nesvarbu, dabar aš turiu kitą reikalą, kurį reikia sutvarkyti, - nieks nespėjo pamatyti, kaip Derekas sujudėjo. - Karaliaus patarėjo sūnau Faradėjau, kviečiu tave į dvikovą!

Balta odinė pirštinė buvusi ant Dereko rankos susidūrė su elfo skruostu. Ir kol Faradėjus spoksojo į jį netikėdamas tuo kas nutiko, pasitenkinimo išraiška ryškiai kaip saulė švietė Dereko veide.