Pražūtinga meilė.

29.

-Rimtai manei kad aš sakau tiesa? - jis nusijuokė iš manęs.

Vis dar klupojau ant kelių, viena ranka valiausi burną.
Ačiū dievui kad mano skrandis buvo tuščias todėl neapsivemiau, tik tol žiaukčiojau kol Džonas pasakė kad tai netikra.
Lėtai pakilau nuo žemės ir atsistojau prieš jį.
O tada trenkiau taip stipriai, kaip tik galėjau.
Per tuščia namą garsas nuaidėjo taip garsiai kad man pradėjo spengti ausyse.

-Nekenčiu tavęs.

Ištariau jam, nes jis sėdėjo kaip statula, mano trenktas antausis nesukėlė jam jokių emocijų.
Jis tik žvelgė į mane, o jo akyse žaidė ugneles.
Nesupratau ar jis įsiutęs, ar laukia kol aš vėl jam trenksiu.
Bet tada jis pakilo ir visu ūgiu atsistojo prieš mane...
Pries ji buvau tokia mažyte, kad norėjau susiguzti..
Jo akys greze manasias vis dar jam tylint.

-Aš nekenčiu tavęs - pakartojau piktai.

Ši tyla mane žudė, aš norėjau kad jis kažką pasakytu, net kad rėktų.. Bet netylėtu štai taip.

-Tu manęs nekenti?

Pagaliau jis prabilo, bet jo balsas skambėjo be galo piktai, nors jis stovėjo visiškai ramiai.

-Nekenčiu... - tyliai sušnabždėjau.

-Įrodyk - jis paliepė įsakmiai - išeik, palik mane vieną.

Norėjau padaryti taip kaip jis liepė... Bet mano kojos buvo lyg įaugusios į grindis, stovėjau prieš jį ir nejudejau

-Ela, išeik - jis tyliai kartojo o jo akys degino mane - jei manęs nekenti, išeik.

Stovėjau lyg kvailė ir negalėjau pajudėti, aš nenorėjau išeiti... Aš plėšiausi, mano protas norėjo jį palikti bet kūnas ne.

-Aš... Aš negaliu! - piktai surikau jam į veidą

-Kodėl? - jis toliau mane tardė - Kodėl negali manęs palikti?

-Todėl.. Todėl kad aš negaliu ir viskas.

-Neišeisi net tada jei pasakyčiau kad tavęs nenoriu ir tu man nepatinki?

Viduje, mane jo žodžiai labai skaudino, jaučiau taip lyg mano vidų pjaustytų aštriu peiliu.. Mano rankos susigniauze į kumščius, aš norėjau pravirkti..

-Kas jei man patinka kita? - jis ir toliau kalbėjo mane vis labiau skaudindamas - todėl aš tavęs ir nenoriu, nes man patinka kita.

Linktelėjau galva ir nuleidau žvilgsnį nes mano akyse kaupėsi ašaros. Aš daugiau nebegalėjau jo klausytis. Kiekvienas jo tariamas žodis, man buvo lyg peilio dūris.
Lėtai žengiau žingsnį atgal, ir vis traukiausi toliau nuo jo jam vis dar mane stebint.

-Tu pasidavėj? - jis žemu balsu paklausė manęs - nes tada aš būčiau labai laimingas.

Jo lūpose ryškėjo šypsenėlė nuo kurios mano kūnu perbėgo šiurpai.
Bijau kad aš pasidaviau... Jis teisus, aš nebegaliu daugiau klausytis jo tokiu žodžiu.
Aš privalau baigti viską čia ir dabar.

-Taip Džonai, aš pasidaviau.

Atsakiau jam ir patraukiau link laiptų į kambarį kuriame visas naktis leidau iki šiol.
Aš susirinksiu paskutinius daiktus ir išvyksiu kuo toliau nuo jo.
Nesvarbu kad jis priešinsis... Nesvarbu kad aš pasirašiau nelemta sutartį.
Aš nesileisiu skaudinama.