Pražūtinga meilė.

42

Ėjau gatve nuleidus galva. Iš dangaus pradėjo kristi pirmieji rudeniniai lietaus lašai.
Žinojau kad Rėjų įskaudinau pabegdama nuo jo.
Bet kitaip negalėjau. Turėjau vienam vaikinui sudaužyti širdį. Negaliu abiejų vedžioti už nosies.
Kad ir kaip norėčiau labiau pažinti Rėjų, tam turiu atsisakyti Džono. O to visiškai netroškau. Eidama gatve pamačiau ant gatvės krašto kioskelį kuriame pardavinėjo karštus gėrimus. Šiandien buvo ypač salta, todėl patraukiau prie kioskelio.

-Kas tokį salta orą jus išvijo į kiemą? - man nespėjus prieiti vyriškis pardavinėjantis gėrimus mane užkalbino.

-Mano pagundos - paslaptingai pasakiau ir syptelejau - karšto šokolado norėčiau, su trupučiu cinamono.

-Viena minute - vyras paėmė vienkartinį puodelį į rankas ir pradėjo leisti gėrimą į puodelį.

Po kelių sekundžių mano rankose garavo puodelis su karštu šokoladu. Įkvepiau saldaus aromato ir išsišiepiau iki ausų.

-Iš jūsų 2 doleriai 50centu - vyriškis šypsojosi.

Padaviau 3 dolerius ir liepusi grąža pasilikti sau nuzingsniavau gatve. Siurbčiojau gėrimą ir mąsčiau toliau apie savo gyvenimą ir pagundas jame.
Iki to, aš niekada neturėjau vaikino.. Rimto, kuris keltų jausmus man. Man rūpėjo tik kaip išvengti patevio priekabių.
Daugiau niekas nerūpėjo, nei vakarėliai, nei drauges..
O dabar, taip iškarto du vaikinai atsirado mano gyvenime, kurie sujaukė mano visas mintis.
Viena mano dalis, norėjo kad to nebūtų nutikę. Galėčiau toliau dirbti klube, taupyti pinigus, ir siekti svajonės..
Bet nutiko taip kaip nutiko, ir turiu susitaikyti, kad viskas baigsis vieno vaikino atstūmimu.
Nepastebėjau kada priėjau Džono namus. Vis dar krapsintys lašai sugarbanojo mano plaukus, o megztuko viršus buvo lengvai sudrekes. Skubėjau į vidų sušilti, ir persirengti.
Karštas šokoladas buvo seniai išgertas, ir nebeteikė šilumos.
Skubėjau takeliu, o man po kojomis girgzdejo smulkus akmenukai.
Spalis dar tik buvo prasidėjęs, bet medžiai jau buvo beveik numetę visus lapus, vaizdas po truputį nyko, artinosi žiema..
Priejusi duris jas praveriau ir žengiau į šiluma. Prie įėjimo nusispyriau batus ir dar pagalvojau kad reiktų įsigyti šiltesnių drabužių.
Mano spintoje vis dar buvo sukabinti vasariniai drabužiai kurie netiko tokiam orui.
Jau norėjau pašaukti Džona balsu kai iš jo kabineto išgirdau sklindančius garsus.
Ten buvo Džono balsas, bet kartu su juo girdėjau dar kito vyro balsą kuris dudeno per visą namą.
Nusprendusi netrukdyti nutipenau ant kojų pirštų į svetainę ir susirangiau ant sofos nusitraukdama megztuka.
Likau tik su trumpa juoda maikute. Kol laukiau Džono narsiau mobiliajame telefone socialinius tinklus.
Netrukus iš kabineto išėjo vyrai ir patraukė prie lauko durų.

-Dabar netinkama akimirka - Džonas kalbėjo - bet jei nematom kitos išeities, aš turiu to imtis.

-Tu geriausiai išmanai šiuos reikalus Donovanai - vyriškis kalbėjo Džonui

Supratau kad pirmą kartą sužinojau Džono pavarde. Bet toliau klausiausi itempusi ausis.
Apie ką jie čia šneka??

-Iki kito karto žomgau - vyras tarė ir tada išgirdau uždaromų durų garsą.

Pakilau nuo sofos ir nuėjau į hola pas Džona. Vyras stovėjo atsirėmęs į sieną ir spoksojo prieš save.

-Džonai? - pašaukiau vyriški kuris pakėlė apsiblaususias akis į mane - kas čia buvo?

-Mažyte... - krūptelėjau nuo to kaip jis mane pavadino, pirma karta iš jo lūpų išsprūdo žodis, kuris sušildė mano kūną - mums reikia pasikalbėti.

Mačiau jo akyse nerimą, jo veidas buvo įgavęs nuovargio raukšlelių. Jis pradėjo eiti virtuve o aš nusekiau iš paskos. Mums įėjus į virtuvę jis patraukė prie spintelės kurioje buvo sukrauti gėrimai.
Jis išėmė dvi taures ant aukštos kojelės ir raudonojo vyno butelį.
Įpyles iki pusės atnešė ir pastatė sau ir man.

-Džonai, kas vyksta? - buvau sunerimusi.

Vyras atsisėdo šalia manęs ir neskubėdamas gurstelejo vyno. Tada nukreipė akis į mane.

-Bijau kad kai pasakysiu tau kas vyksta tu su manimi nesutiksi - jis liūdnai žvelgė į mane - bet kitos išeities nematau.

-Pasakok - paraginau jį ir uždėjau savo ranką ant jo rankos padėtos šalia manęs.

-Mirė mano tėvas - jis ramiu, ir šaltu tonu ištarė.

-O dieve Džonai! Užjaučiu..

Vyras numojo ranka ir atsigere vyno

-Nereikia. Jis nebuvo žmogus vertas tėvo vardo - Džonas liūdnai šyptelėjo - as su juo nebendrauju visa savo gyvenimą, jis mano mama paliko viena, su kūdikiu ant rankų. Bet dabar jam mirus...

Jis nutilo ir padarė reikšminga pauze, o tada ir vėl tęsė.

-Taip jau yra kad mūsų venomis teka blogas kraujas.. Jis taip pat nebuvo šventas.. Jis turėjo didžiausia imperija narkotikų plantacijų, verslą kuris nebuvo švarus. Ir dabar tas verslas liko man... Nors tėvas su manimi nebendravo, visa savo turtą užrašė man.

Visi to klausiausi pastačius ausis, kažkodėl man atrodė kad visa istorija pasibaigs lememiu žingsniu..

-Džonai sakyk esme - raginau vaikiną.

-Man kuriam laikui reikia vykti į Prancūziją - Džonas atsiduso ir pažvelgė į mane - kaip sakau kuriam laikui, turiu omenyje kelias dienas, mėnesius ar net metus..

Nuleidau galva į stalvirsi ir paciupusi taure ja uzsiverciau.
Jis nori sužinoti ar aš vyksiu kartu su juo...
O atsakymo aš nežinau..

-Ela? - jis suėmė man už smakro ir pakėlė veidą kad žvelgčiau į jį - netylek.

-Tu nori sužinoti ar aš vyksiu kartu su tavimi... - labiau tariau sau nei jam.

Džonas linktelėjo galva ir laukė iš manęs atsakymo.
Tik aš neprisiverciau taip greitai jam atsakyti.
Bėda ta kad aš nežinojau ar noriu vykti kartu į visiškai kita pasaulio galą..

-Jei nesutinki.. - vaikinas liūdnai žvelgė į mane - bijau kad turėsiu tave paleisti ir palikti tave viena.. Neturiu teisės veštis tavęs kartu su savimi prieš tavo valia Ela.

Ta puikiai suprantu.. Tik ar noriu to?
O kaip Rėjus kuriam vis dar kažką jaučiu??
Aš neišsiaiškinau iki galo su juo.. O jei išvyksiu, niekada tokios galimybės neturesiu.. Nesvarbu kad po kurio laiko grisciau atgal.
Mano galvoje duzge šimtai minčių.
Bet tada pakėliau galva ir pažvelgiau į vaikiną priešais.
O tada praveriau burną ir išpyškinau atsakymą...