Pražūtinga meilė.

22.

Automobilis įsuko į tą patį namą kuriame aš apsvaiginau tą vyrą... Mano širdis iš baimes spurdejo bet nutaisiau kiek įmanoma drąsesni veidą.

-Mes tau turėsime pora klausimu - vyras su auskaru antakyje metė į mane žvilgsnį.

Kai vairuotojas galutinai sustabdė automobilį iš jo pirmiau išlipo vaikinas, ir tada pasilenkęs paėmė mane už rankos ir ištysė nes aš pradėjau priešintis

-Ramiau, patikėk manimi, busi priversta ten eiti nori ar ne - jis ir toliau šypsojosi ta savo kvaila šypsena ir tempė į namo vidų.

-Užsikrušk! - spjoviau į jį.

Mano seilės užštiško jam ant odinės striukės ir lėtai nuslydo į apačią. Vaikinas lėtai atsisuko į mane

-Nejaugi gražu merginai spjaudytis? - jo veido išraiška vis dar išliko rami.

-Nejaugi gražu merginai grasinti ginklu ir isitempti į mašiną prieš jos valią? - piktai klausimu į klausimą atsakiau.

-Įprastai to nedarau - jis pakreipė galva į vieną pusę - bet su vagilemes nežaidžiu žaidimų.

Ir taip pasakęs įstūmė mane pro duris į namo vidu.
Iškart pastebejau vyrą kuri apsvaiginau, ir iš kurio pavogiau mobilųjį.
Jis stovėjo prie arkos susikryziaves rankas ties krūtine, o jo dantyse buvo cigaras. Jis piktai mane nužiūrėjo ir priėjęs skėlė man antausį.

-Sakiau kad pasigailėsi.

Jis piktai nuleido delną man nuo veido ir nuėjo į svetainę iš pradžių davęs ženklą kad vaikinas su auskaru mane iš paskos temptu.
Mano skruostas liepsnojo, bet aš nepravirkau. Aš būsiu drąsi, ir viską iskentesiu.
Vaikinas paeme mane už rankos ir pradėjo vesti iš paskos savo tėvo.
Ar man pasirodė, ar jo veidu perbėgo užuojautos šešėlis? Jo ranka gana švelniai spaudė manaja ir vedė netempdamas...
Erlas atsisėdo į krėslą ir užsitraukė giliai dūmą.

-Grazink mano mobilųjį - jis ištiese ranka link manes.

-Aš jo neturiu - papurciau galva - as ji atidaviau.

-Kam? - Erlas piktai suurzge.

-Tam Džonui - vaikinas su auskaru prabilo nukreipes žvilgsnį į tėvą.

-Rėjau, manau pats laikas jam pranešti kad turim jo kalyte - Erlas piktai išsiviėpė ir metė į mane žvilgsnį.

Vaikinas paleido mano ranką ir pasodino ant sofos priešais savo tėva o pats nuėjęs į svetainės kampą išsitraukė mobilųjį ir surinkęs numerį pridėjo prie ausies.

-Zinai, turiu tave pagirti vis dėl to - Erlas kreipėsi į mane - tu puikiai mane apmovej.

Nežinodama ką atsakyti tylėjau ir nuleidau akis sau į kelius keikdama mintyse Džona.
Jei ne jis, dabar sėdėčiau saugiai savo namuose.
Jaučiau Erlo žvilgsnį nukreipta į mane.
Po kelių minučių Rėjus baigęs pokalbį prisiartino prie mūsų

-Jis grąžins tavo mobilųjį - jis žvelgė į savo tėvą - tiesa sakant jis jau pakeliui į čia.

-Pfff - Erlas suprunkste - jis toks kvailas jog mano kad taip lengvai ja paleisiu?

Jis dūrė į mane pirštu ir pašaipiai nusizvenge.
O Rėjus priėjęs atsisėdo šalia manęs.

-Kam tau ji reikalinga? - jis paklausė savo tėvo.

-Tam kad suprastų su kuo turi reikalų - jis piktai nusispjovė - mažas antausis dar tik pradžia.

Man pasidarė bloga ir aš iš paskutiniųjų laikiausi neapsivemusi.
Aš rimtai pradėjau bijoti jo.

-Nejaugi ji to verta? - Rėjus pašaipiai pažiūrėjo į tėvą - nejaugi kiši nagus į mėšlą?

Erlas susimąstes nutilo ir pažvelgė į savo sūnų nieko nesakydmas.

-Manau užteks jai to, kad pagrasinsi - Rėjus toliau tęsė.

Nejaugi jis bando mane išgelbėti nuo savo tėvo??
Nors šneka ne pačiais gražiausiais žodžiais apie mane, bet galbūt taip jis stengiasi mane ištraukti iš bėdos?
Rėjus atsisuko į mane į įbedė žvilgsnį

-Ar taip Ela?

Energingai sulinksejau galva patvirtindama žodžius ir pažiūrėjau į Erla.

-O kaip su tuo Džonu? - lyg pasidaves Erlas paklausė Rėjaus.

-Galvok pats - jis guztelejo pečiais - turiu sumanyma...

Erlas susidomėjęs žvelgė į savo sūnų

-Koki?

-Paprašyk išpirkos dėl jos - jis galva linktelėjo į mano puse.

-Manai jis mokės? - Erlas dvejojo.

-Manau - Rėjus linktelejo galva.

Erlas suplojo rankomis ir pakilęs nuo sofos priėjo prie manęs

-Stok!

Jis suriko ant manęs piktai. Greitai padariau taip kaip jis man liepė

-Rėjau, vesk ja į kambarį ir žiūrėk kad ji nepabėgtų kol aš nesusitarsiu su tuo Džonu - Erlas pastūmė mane link vaikino pusės.

Suklupusi už stalo kojos kritau tiesiai vaikinui į glėbį.
Jo rankos mikliai mane sugavo ir pastatė ant kojų.

-Einam.

Ir pradėjo mane vesti paskui save.
Puiku... Kas jei Džonas nesutiks mokėti už mane išpirką??
Tikriausiai dingsiu nuo šios žemės paviršiaus amžiams...