Pražūtinga meilė.

37.

Stovėjau kolidoriuje lyg kokia kvaiša kai vėl išgirdau skambanti mobilųjį.
Numaniau kas skambina, bet vistiek skubiu žingsniu nuėjau į kambarį.
Pasiėmusi telefoną į rankas pažiūrėjau į mirksintį vardą.

'Džonas'

Sukaupusi visa ryžta ir ramybe, pakėliau telefoną prie ausies.

-Ko nori? - be jokių gražių įžangų pradėjau.

-Kur tu esi? - ragelyje skambėjo ramus, bet kartu ir užtikrintas Džono balsas.

-Toli nuo tavęs - suurzgiau - ir neketinu grįšti.

-Ela, paklausyk - jis pradėjo - tai ką šnekėjau ana vakara nėra tiesa, nežinau kas man užplaukė bet norėjau tik tave įskaudinti, daugiau nieko... O dabar gailiuosi.

-Per vėlu Džonai - piktai atsidusau ir pradėjau krapštyti suknelės atspurūsi kraštelį - reikėjo galvoti anksčiau.

-Žinau, ir aš labai gailiuosi. Būk gera grįšk pas mane - jo balse skambejo neviltis.

Mane plėšė prieštaringi jausmai. Aš ir norėjau grįsti pas jį, ir ne... Buvo labai sunku apsispręsti. O kas jei jis vėl mane įskaudins taip kaip anksčiau?
Dvejojau vis labiau gniauždama suknelės kraštą iš nerimo.

-Pasakyk kur esi? - Džonas paprašė po ilgos tylos - as tave pasiimsiu..

-Negaliu sakyti kur esu - jeigu jam pasakysiu kad aš su Rėjum, jis pasius - grįšiu pas tave tada kai busiu pasiruošusi Džonai.

Jis giliai atsiduso bet neprieštaravo.

-Ilgai neužtruk...

Daugiau nieko nesakiau tik padėjau ragelį ir giliai atsidusau. Aš noriu grįšti pas jį, bet man reikia išsiaiškinti su Rėjumi.
Viena mano pusė, kurios akivaizdu nepažinojau, džiaugėsi kad Rėjus pašalino Dina, kuris norėjo mane nuskriausti. Dabar Jaučiausi saugi... Bet vistiek graužė kaltė kad per mane Rėjus turėjo susitepti krauju rankas...
Man besvarstant į kambarį įėjo jis, lyg skaitydamas mano mintis.

-Apie ką galvoji? - jis buvo su juodais džinsais ir ruda maikute trumpomis rankovėmis.

-Galvoju kad aš patekau į visišką šūdą - rimtai atsakiau ir nusiskau į ant sienos kabantį paveikslą.

-Kodėl tau atrodo kad taip yra?

-Todėl kad tu per mane nužudėj žmogų! - pasakiau garsiau nei norėjau - tu susitepej krauju, ir dėl to kalta tik aš! Man nereikejo nieko tau sakyti..

-Šhhh - jis priėjo arčiau manęs ir atsisėdo ant lovos - tu į nieką neįsivelus, gali nesijaudinti, tai ką padariau, yra tik mano sprendimas ir mano kaltė. Ela, tu manęs nepažįsti..

-Aš negaliu... - mano akyse buvo ašaros - atrodo per vieną vakarą mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

-Viskas gerai - jis priglaudė mane prie savęs ir lėtai glostė mano nugara - Ela, viskas gerai.

Mano ašaros tryško jam ant maikutes palikdamos šlapius ratelius. Bet aš negalėjau liautis. Ne tokio gyvenimo aš norėjau..
Norėjau gyventi kuo gražiau ir padoriau. Bet dabar... Atrodo lyg pati būčiau nuzudzius žmogų, savo rankomis. Kukčiojau jam į krūtinę, o jis švelniai mane ramino ir glostė.
Viena akimirka į galvą atėjo keista mintis..
Aš norėjau kad Džonas būtų toks kaip Rėjus.
Švelnus, gražiai elgtųsi su manimi.. O ne skaudintų kiekvieną minutę. Galėčiau rinktis Rėju.
Bet aš kažką jaučiu Džonui, o Rėjui tik susižavėjimą kuris greitai tikiu praeis.
Aš norėjau išsiaiškinti santykius su vaikinu, kuris mane į viską įvelė.
Su vaikinu, kuriam pradėjau jausti šiltus jausmus.
Švelniai atsitraukiau nuo vaikino kuris glostė mano nugara

-Man reikia eiti Rėjau.. - asarotomis akimis pažvelgiau į jį - man reikia laiko atsigauti nuo visko. Dar negaliu suvokti ką tu dėl manęs padarėj.

-Tu eisi pas jį - jis labiau ne klausė o konstatavo - pas Džona.

-Man reikia išsiaiškinti su juo... - nutilau ir įkvepiau oro - man reikia susidėlioti viską, kas nutiko per visas šias dienas.

-As tavęs nelaikysiu Ela - Rėjus pakilo nuo lovos - ir tavęs nesieksiu jei tu to nenorėsi pati. Bet jei leisi suprast kad yra atvirkščiai.. Aš darysiu viską kad būtum mano.

Žiūrėjau jam į nugarą prieš jam išeinant iš kambario.
O mano galvoje sukosi paskutiniai jo pasakyti žodžiai.