Tik rūkas,
Slepia pasaulį nuo manęs,
Arba mane nuo pasaulio,
To begalinio ir žiauraus.
Nenoriu būti apšviesta,
Žibintų šviesomis,
Nei ryškiai šviesti,
Vien tik tavo akims.
Sakysi, kad bėgti nuo jausmų,
Yra kvaila,
Bet niekad ir nesakiau,
Esanti protinga.
Ir aš nebėgu,
Tik tyliu,
Kai kalbėti apie tai,
Tau ir vėl neišdrįstu.
Už tai rūką ir myliu,
Nes slėptis jame man saugu,
Niekuo nerizikuoju,
Ir rašau eilėmis sau svajodama.
Tu atspėjai,
Laišką tau,
Apie jausmą begalinį,
Gniuždantį man krūtinę.
Toks jausmas,
Esti kartais be sustojimo,
Net imu nuo to dusti,
Lyg nuo pačios ugnies dūmų.
Kai oras šaltas,
Mums visiems juk taip būna.
Pasiduodu ir vėl krentu,
Veidu Motinos žemės linkui.
Pakyla po savaičių keturių,
Iš tos vietos angelas be sparnų,
Kurį visad vadinsiu aš tavo vardu,
Nes tik jo dėka dangų pasiekiu.
YOU ARE READING
Nakties Švyturiai
PoetryTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
