Nepyk, būk ramus.
Neturiu, ko daugiau,
Tau pasakyti.
Nemanau, kad ir tu.
Tiesa, aš tikiu dangumi,
Ir velniu, gyvenančiu ten toli,
Ir vandens stebūklu,
Bet tu visai kas kita.
Tu degi ugnimi,
Priverti nustoti kvėpuoti,
Ir net kartais norėt egzistuoti,
Bet dėl to netampi mano.
Nesisavinsiu tavęs,
Net jei maldausi,
Tu manęs,
Nes netikiu aš mumis.
Mes nebūsim tie ilgesingi,
Žvilgsniai ar rankos sukabintos.
Mes tik du po vieną,
Vaikščiojantys vaikai.
Kurių kiekvienas gyvenam,
Sau po vieną,
Nes tarp mūsų visad buvo siena,
Aš viliuosi, kad taip ir liks.
Net jei ši žemė kris,
Mes liksime atskiri,
Mylėję, bet nemylimi.
Saugojantys, bet neišsaugoti.
Kaip vienas, nebūsim,
Bet kartosim vienas kito vardą,
Saulei nusileidus,
Ir mėnuliui nušvietus dangų,
Prieš panyrant mums į miegą.
YOU ARE READING
Nakties Švyturiai
PoetryTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
