Tylūs žingsniai,
Aidi tamsoje,
Nenoriu išsiduoti,
Tad tūnau po kaldra.
Nebijau to,
Kas sėlina paslapčia,
Nes iš tikro nėra ko.
Žinau kieno,
Tie žingsniai tylūs.
Tad tik šypsaus paslapčia.
Girdžiu kaip atveria duris,
Kambario, kur tūnau aš.
Net kvapą sulaikau,
Nejučia, nes to neplanavau.
Ar bent jau ne taip greitai.
Bet sunkiai tvardaus,
Prapliumpu juoku,
Skardžiu ir begaliniu,
Kas ieškojo,
Tas surado.
Atveria mano akims jis šviesą,
Ir įsirango šalia,
Kaip žaltys.
Ima kutenti įžūliai,
Bet nepykstu,
Nes negaliu,
Jis tik vaikas,
Mano vaikas,
Vienintelis toks,
Kurį myliu.
ESTÁS LEYENDO
Nakties Švyturiai
PoesíaTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
