Pilkas dangus,
Merkiasi akys,
Lyja lietus,
O aš lyg apakus.
Ilgesys ar koks kitas,
Nepažintas liūdesys,
Nugulė širdy,
Ir nepaleidžia.
Mėginu pavadinti vardu,
Tą jausmą,
Kurį jaučiu,
Tau, ir tik tau vienam.
Bet tinkamų žodžių,
Surasti nebegebu,
Jaučiuosi paklydus,
Mintis išbarsčius kažkur pakeliui.
Kūnas čia,
Bet sielos jame,
Jau seniai nebėra,
Paliko ji mane vieną.
Mėginu surikiuoti mintis,
Lyg vaikas kareivėlius į eilę.
Bet laiko visiems,
Neužtenka, gaila...
Laiko srovės nešama,
Būdama nerami,
Suklumpu pažeme,
Tempiama lyg romėnų vergė.
Ar pakilti atrasiu jėgų ?
Kodėl svarbu nenuvilti,
Mane auginusių artimų,
Bet dabar tokių tolimų ?
Ko iš tikro noriu ?
Ir kodėl dabar to neturiu ?
Ko siekti, kai atrodytų,
Nieko nenori ?
Viduje tik tuštuma begalinė,
Lyg vienišas laivas,
Linguoja sūpuojamas,
Aršių jūros bangų.
Norisi išrėkti viską balsu,
Bet nesinori,
Išgąsdinti artimų,
Nes labiau jie man rūpi.
Galiausiai praeina tuštuma,
Net ir begalinė,
Bet neilgam,
Bet kada gali ji grįžti.
Tai sunkus gyvenimo tarpsnis,
Bet jis pasirinko mane,
Jį vien man lemta gyventi,
Nebėgsiu, pamėginsiu ištverti.
Iki kol ateis diena,
Kai turėsiu šalia,
Tuos, kurie palengvins kelią,
Ir su juo tenkančią naštą.
Nes nepaliks jie manęs,
Kartais bedalės vienos,
Nes tikiu,
Kad rūpėsiu bent jau kam nors.
YOU ARE READING
Nakties Švyturiai
PoetryTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
