Bėga dienos,
Bėga mėnuo,
Tu tyli,
Nors arti esi.
Prabilt pirmai,
Man nedrąsu,
Bet nerimauti dar baisiau.
Tad prieinu.
Šalia sustojus,
Žvelgiu kaip tavo žvilgsnis lydi,
Kitą žengiančią iš už alyvos.
Ji daili,
Net jei sunku tai pripažinti,
Ir eina tiesiai takeliu,
Kasos gražiai supintos,
Suknia siekia žemę,
Pėdų nematyti.
Bet ji neprieina,
O tavo akis neviltis apgaubia.
Norisi sušukti jai balsu,
Kad eina netinkamu keliu,
Bet dar pasvarsčius neprabylu,
O nutilus tik sušylu,
Suvokus, kad žvelgi tu į mane.
Net jei tik akimirką,
Bet tikra ji kaip tu ir aš.
Iš jaudulio ima drebėti rankos,
Tu nusisuki,
O aš čiumpu už rankos.
Imuosi tempti link pievos,
Bet tu išsprūsti,
Vienui vienas,
Pasuki link ievos,
Nuliūstu,
Bet nepasiduodu,
Seku iš paskos.
Iki kol pasigavęs rudaplaukę,
Ilgakasę palieki mane čia,
Be žado ir apakusią.
ESTÁS LEYENDO
Nakties Švyturiai
PoesíaTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
