Kai laiko neliks,
Gatvėse tik vėją sutiksi.
Kai viskas išmirs,
Vieną mane paliksi.
Bet nieko baisaus,
Įpratau sau viena būvoti,
Ir draugiją šauniausią atstoti.
Sakysi, kad bebaimė esu,
Bet gal tiesiog bijau,
Ko nors kito,
Apie ką tu nesusimąstai?
Gal draugystės virvės užrišo mązgą,
Ant mano laibo kaklo,
Ir nebepaleidžia?
Tos draugystės baimės,
Taip stipriai įsišaknijusios,
Kad dėl jų nė negaliu įkvėpti oro,
Juo labiau susiturėti neburnojus.
Valdytis šiaip jau moku,
Bet išmokti dar daug, ko turiu,
Nes naivi ir jauna esu.
Bet gerai žinau vieną,
Pripažintą nedrąsiai,
Kad su baime gyventi,
Jau dabar man sunku.
Tad išmokt sugyventi,
Su ja aš turiu,
Jog nurimčiau,
Ir vėl prisikelčiau,
Savaip iš naujo gyvenčiau.
YOU ARE READING
Nakties Švyturiai
PoetryTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
