Tik laikrodis išsklaido tylą,
Visi nutilę,
Kas salėj yra.
Kodėl jie tyli taip nebyliai ?
Ko jie bijo, kad nedrįsta ?
Bet prieky jų žengia lyg povas,
Išdidusis ponas.
Gėda tokį Žemėje regėti,
Kai norėtus pakasti tamsiam klėty.
Kartus skonis užgožia jausmą.
Juntu paklūstanti,
Kad net kojas mausta.
Tyliu nebyliai žvelgdama,
Ten, kur prasideda jo tamsa.
Ketinu bėgti, pulti, griūti,
Ir pabaigti, tai, kas nedora.
Bet ilganosis pagavo ir nusuko sprandą.
Kiti įsiuto ir užpuolę jį sukruto.
Per mane išsilaisvinę visi,
Taip jie manęs nepamirš.
VOCÊ ESTÁ LENDO
Nakties Švyturiai
PoesiaTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
