Kol snaigės krinta,
Dangus sutemsta.
Kol naktį miegi,
Sau ramiai,
Aš tyliai bėgu,
Nuo to kokia esu,
Bet nepabėgu,
Nes juk negaliu,
Tapti kitokiu žmogum,
Vos per naktį,
Net ir begalinę.
Tad klampoju sau sniege.
Nakty nurimsta mano siela,
Plaukus nubučiuoja snaigės.
Sukuosi aš ratu,
Aplink savo ašį.
Ištiesusi rankas į priekį.
Net kvapą gniaužia,
Kaip noriu skristi,
Ten aukštybėn,
Pakilt su saule rytmetine,
Ir apakti nuo ryškumo,
Jos šviesos ir spindulių,
Žengiu debesiu, lengvu,
Sugrįštu jau tik įdienojus.
Ir sunku patikėti,
Tuo ką randu,
Vos tik grįžtu,
Jau pakvimpa viskas tuo kvapu,
Nauju Kalėdų stebūklu.
BẠN ĐANG ĐỌC
Nakties Švyturiai
Thơ caTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
