Gyvenimas užknisa,
Kai ir vėl suvokiu,
Praradusi normaliąją save.
Nučiuožus nuo kelio,
Lyg čiuožykla,
Ne į draugų glėbį,
Kaip sako Jurga Š.*,
Bet į balto sniego pilną drėvę,
Kuris atspindi saulės šviesą,
Ir akina mane.
Jaučiuos laiminga,
Kai išprotėju,
Net šypsotis būnu pradėjus,
Nes tiesiog patinka nauja nagų spalva,
Ir nuprotėjus rašau,
Apie jausmus laišką tau.
Kai išsikraustysiu iš tėvų namų,
Nusprendžiau,
Kad kišiu nosį iš naujų,
Tik, kai už lango sninga.
Kitu oru,
Nėra prasmės,
Nes tuomet namuose,
Labiau norisi tūnoti,
Ypač, kai nuo karščio,
Lydos mano oda,
Mėgti vasarą,
Gera mintis,
Tikrai jau neatrodo.
*Jurga Šeduikytė
ESTÁS LEYENDO
Nakties Švyturiai
PoesíaTai - rinkinys minčių, eilių, jausmų, istorijų bei gamtos ir prisiminimų supintų į mano eilėraščius be ribų. Vieni gali papasakoti istoriją, kiti tik privers ką, nors pajusti. Jie negali būti geri arba blogi, nes jie tiesiog - mano. O aš galiu būti...
