Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

1. Dalis

Kai mirtis tave pabučiuoja nelieka nieko kito kaip tik sumedžioti mirtį ir grąžinti skolą. Puikus sumanymas. Sumautas sumanymas nes medžioti mirtį tas pats kas bandyti išnaikinti parazitus žemėje. Tik aš neturiu ko prarasti, amžinybė jau seniai neteko prasmės.
Fone grojo mano mėgstamiausia Avril daina ir aš vairuodama naują savo baltą lamborghini įsukau į miestą. Pasiilgau šio miesto, kaip ir nuostabių prisiminimų, bet čia atvykau ne dėl to. Paskutinės dvi šmėklos, kaip kokios žiurkės čia slėpėsi ir tikriausiai manė galės nuo manęs pasprukti. Deja, nuo manęs neprasprūsta niekas, kaip ir tai, jog mirtis yra šiame mieste. Jaučiau tai, todėl ketinau padaryti viską jog jį surasčiau. O tada jam tikriausiai trenksiu į veidą, dar suvarysiu kelis metalo gabalus į kūną, ištrauksiu jo širdį ir pabučiuosiu jo mirtinas lūpas tik tam jog jis pajustų tai ką aš jaučiau visus tuos amžius.
- Niki, atrodai taip lyg planuoji kažką nužudyti, - pašmaikštavo šalimais sėdintis Zakas.
Žvilgtelėjau į šviesiaplaukį kurio plaukai krito jam ant veido ir uždengė pilkas jo akis. Įjungęs kamerą savo telefone jis padarė kelias asmenukias ir  parodė man. Kilstelėjau antakius ir papurčiau galvą. Tam neturėjau dabar laiko. Zakas buvo vienintelis vampyras kuris man patiko ir kuris buvo pernelyg mielas jog jį nužudyčiau. Jeigu jau mano kitai pusei jis įtiko, tai neturėjau priežasties jo atstumti.
- Užsiregistravau pažinčių portale, tad šią savaitę aš būsiu labai užimtas širdele.
- Leisk tau priminti, - šyptelėjau prilėtindama. – Šią savaitę tu įstrigęs su manimi. Man reikia buto, erdvaus, prabangaus ir ne miesto centre. Man reikia drabužių ir kitų daiktų kuriais tu, beje ketini pasirūpinti. Žinai taisykles, Zakai.
- Taip taip, širdele. – mirktelėjęs jis apsilaižė lūpas ir vėl įnyko į savo telefoną.
- Turėtum džiaugtis jos esi vienintelis vampyras be tikrintojų galintis vaikščioti dienos šviesoje, - priminiau jam ir jis nusišypsojo apnuogindamas savo dantis.
- Žinau širdele, ir dėl to esu tau dėkingas, - pasiuntęs oro bučinį jis išsitraukė piniginę ir pradėjo traukti savo banko bei kredito korteles.
Zakas galėjo džiaugtis saulės spinduliais, nes nei vienas tikrintojas negalėjo jo paliesti. Nei vienas nebūtų toks kvailas jog paliestų man brangų žmogų ar vampyrą. Mudu jau kartu nuo tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt trečiųjų. Jis buvo Anglijos karališkos šeimos tarnas, taip mudu ir susipažinome. O tada ėjo ilga ir nuobodi istorija kaip jis mane nervino, bet dėl savo angelo veidelio, bei tyrų minčių apie šį sugadintą pasaulį išsaugojo savo kailį.
- Paleisk mane čia, brangute, - šyptelėjo jis ir aš sustojau pakelėje prie autobuso stotelės. – Kai rasiu butą tau parašysiu, gerai?
- Nepamiršk, - jam lipant dar šūktelėjau.
Jam pamojus pradėjau važiuoti. Man reikėjo drabužių. Palikdama seną vietą niekada nepasiimu daiktų. Per tiek metų suvokiau jog tai daryti iš ties kvaila. Tampyti šlamšta kurio man visiškai nereikėjo buvo tik laiko gaišimas. Turėjau pakankamai pinigų iki pat pasaulio pabaigos jeigu ji kada nors ateis.
Sustojau prie pakelėje esančios parduotuvės nes vitrinoje išvydau dailią juodą suknelę, kaip tik mano stiliaus.
- Ta suknelė turi būti mano, - šyptelėjau ir kažkas pradėjo pypsinti į mano pusę. Iškišusi vidurinį pirštą per langą pasukau vairą ir nepastebėjau tuo pat metu išvažiuojančios mašinos. – Šūdas. – trenkiausi priekiu į automobilio galinį žibiną.
Nuostabu, per kažkokį asilą sugebėjau sugadinti savo nauja automobilį. Pradėjau ieškoti draudimo numerio kai kažkas pabeldė į stiklą. Tikiuosi mano priekis atrodo geriau už jo galą.
Atidariau dureles ir tamsiaplaukis pasitraukė toliau. Išlipusi iš karto apėjau savo mašiną ir sukandusi dantis persibraukiau pirštais per savo šviesiai rudus plaukus. Teks Zakui rasti gera servizą kuris sutvarkytų mano automobilio priekį.
- Tu gal žabalas? – kilstelėjau antakius ir vaikinas nusiėmė nuo akių saulės akinius.
- Atsiprašau?
- Atsiprašymo neužteks, ar bent žinai kiek ši mašina kainuoja? – akimirką jis žvelgė į mane tarsi aš kalbėčiau jam nesuprantama kalba.
- Tu atsitrenkei į mane, - jis žengė arčiau ir aš vyptelėjusi susidėjau rankas ant krūtinės. – Parodyk vairuotojo pažymėjimą, dabar pat.
- Kuo save laikai? Manai rodysiu kažkokiam idiotui savo vairuotojo pažymėjimą?
Ištraukiau iš savo piniginės tūkstantį ir įbrukau į žaliaakio delną. Vaikinas kilstelėjo antakius ir papurtęs galvą šyptelėjo.
- Aš detektyvas, kadangi neketini gražiuoju parodyti savo pažymėjimo važiuosim į nuovadą.
- Tu detektyvas? – pradėjau juoktis nes jis atrodė ne vyresnis nei dvidešimt penkerių metų gal plius minus, tačiau iki detektyvo jam toli. – Manai užkibsiu ant šio kabliuko?
Nebent jis vampyras, arba vienas iš tikrintojų. Sugriebiau jo ranką ir suspaudžiusi laukiau kol į mane pradės plaukti jo prisiminimai, bet nieko nenutiko. Nesupratusi paliečiau jo skruostą, bet tuomet vyras apsuko mane ir prirėmęs prie automobilio jau dėjo antrankius.
- Ką tu darai? – vis dar sutrikusi bandžiau suprasti kas nutiko, o vaikinas ištraukė mano pažymėjimą.
- Nikolė Reinvud?
- Taip, tai aš, o dabar paleisk mane, nes jeigu žinotum kas esu, tai.
- Tai dabar grasini policijos pareigūnui?
Nesulaukęs mano atsakymo jis grubiai suspaudė mano ranką ir pastatė ant kojų. Jau ketinau jį išplūsti, bet tai nieko nebūtų davę todėl sukandusi dantis įsėdau į jo siaubingą automobilį gale ir stengiausi susivaldyti. Vos tik nusileis saulė aš jį nužudysiu pirmą.
Tik spėjau įkelti koją į miestą, o mane jau suima. Vos tik nuvyksiu į nuovadą privalėsiu paskambinti Zakui. Jis privalo mane kuo greičiau ištraukti nes neketinu praleisti nakties sumautoje kameroje. Nors tikriausiai net grotos manęs neišlaikytų. Kiek pamenu dar nėra nieko kas sugebėtų mane įkalinti. Tiesa tas pasipūtęs princas bandė. Ir jam nukrito galva. Kitas princas bėgo, tik gaila jog per lėtai, o va su Tatijana bus atskiras žaidimas.
Mums privažiavus nuovadą, detektyvas ištraukė mane iš mašinos ir nuvedė į pastatą. Pasodinęs priešais savo stalą atrakino antrankius ir atidavė mano telefoną.
- Jeigu nori kažkam paskambinti, dabar pats laikas. – pavarčiau akis ir paėmiau telefoną. – Norėsi ko nors išgerti?
- Taip kavos, su dviem cukraus ir pienu.
Jis nusisuko, o aš pradėjau laukti kol atsilieps šviesiaplaukis vampyras. Tačiau po antro nesėkmingo bandymo suspaudžiau savo pirštus ir padėjau telefoną ant stalo. Kai nereikia, tas vėpla negali paleisti mobilaus iš rankų, bet vos man jo prireikia jis nesugeba atsiliepti.
- Aš jį užmušiu, - sumurmėjau kai detektyvas pastatė ant stalo vandens stiklinę. – Čia vanduo, kur kava? – kilstelėjau antakius ir vyras atsisėdęs priešais šyptelėjo.
- Nesakiau, kad atnešiu kavos, pasiūliau tik atnešti ko nors atsigerti. – jis iš manęs tyčiojasi. Giliai įkvėpiau ir vėl pastvėriau savo telefoną. – Nesiseka susisiekti su šeima?
Žvilgtelėjau į jį, ir vėl įsmeigiau akis į telefoną. Per paiešką radau Reinvudo darbo telefono numerį todėl greitai surinkusi pradėjau laukti.
Tamsiaplaukis mane stebėjo, jo ryškiai žalios akys prisimerkė, o aš atsilošusi kėdėje nusukau akis į lakstančius policininkus. Šis vyras tikrai neturėjo ką veikti jeigu atsitempė mane čia. Tačiau mane kai kas neramino. Paprastai prisilietus prie žmogaus galėdavau ištraukti visą jų gyvenimo istoriją, kiekvieną neišsakytą mintį. Šį prakeiksmą gavau kartu su nemirtingumu, ir gebėjimu lengvai nužudyti ne tik žmones, bet ir vampyrus.
- Advokatas Tailoras Reinvudas klauso, kuo galėčiau padėti? – dalykiškai išdėstė jis ir aš atsidusau.
- Labas tėti, - išspaudžiau šypseną, nes detektyvas mane stebėjo. – Čia tavo dukra skambina, grįžau į miestą ir patekau į bėdą. Atsitrenkiau į policininko automobilį ir tas mane sulaikė.
- Kas čia kalba? – pasidomėjo jis. – Kiek žinau turiu tik vieną dukrą.
- Tau skambina Nikolė, - pabrėžiau savo vardą ir vyliausi vyras susipras.
- Nikasa?
- Taip, tai aš. Gali atvažiuoti? Nenorėčiau čia likti per naktį, - žvilgtelėjau į detektyvą ir išgirdusi jog jis greitai pasirodys išjungiau pokalbį. – Tėtis atvažiuos manęs pasiimti.
Linktelėjęs jis ištraukė popierius ir pradėjo pildyti. Dar niekada gyvenime nebuvau suimta, o tuo labiau padariusi avarijos. Nė karto, na gerai meluoju kik vieną kartą kai Zakas prisirūkė ir aš vijausi du vampyrus kurie buvo siaubingai prisidirbę. Padariau avarija, sugadinau automobilį, ir norėjau pasmaugti Zaką. Galiausiai vis tiek radau tuos vampyrus ir gerai praleidau laiką.
Užpildžiau popierius ir daviau savo draudimo numerį. Reikės paprašyti Zako jog pasirūpintų mano automobiliu, arba tuojau pat nupirktų man naują. Neketinau į universitetą važinėti kokiu pigiu laužu kai mano banko sąskaitoje buvo milijardai. Bus dar daugiau kai sugausiu visas karališkas šeimas ir jas sunaikinsiu.
- Pasirašyk čia, - detektyvas pastūmė lapus ir aš greitai brūkštelėjau savo parašą.
- Atsiprašau, ieškau savo dukters, - išgirdusi balsą akimirksniu atsisukau, bet Tailoras į mane net nepažiūrėjo.
- Tėti, aš čia, - iškėliau ranką ir jo žvilgsnis nukrypo į mane. Akimirką pamaniau jog jam sustojo širdis. Dieve, būtų prastai, tada man tektų sugalvoti kaip iš čia ištrūkti pačiai.
- Nikas...
- Nikolė, taip čia aš, - pertraukiau jį nes nenorėjau jog kas nors čia išgirstų mano tikrą vardą. Jeigu čia buvo nors vienas vampyras jis išgirdęs pradėtų panikuoti, o tada man tektų juos visus nužudyti. – Kaip gerai jog atvažiavai.
- Nesimatėme, - jis sumirksėjo tikriausiai mintyse bandydamas suskaičiuoti kiek laiko iš tiesų nesimatėme.
- Dvejus metus, - vyptelėjau atsisukdama į žavų detektyvą.
- Tai ką ji šį kartą padarė?
- Šį kartą? – detektyvas vėl mane nuvėrė ir aš norėjau sau trenkti per veidą.
- Turiu omenį dabar, ką ji padarė?
- Atsitrenkė į mano automobilį ir išplūdo ne pačiais gražiausiais žodžiais.
Tailoras pažvelgė į mane, o aš tik sumirksėjau savo ilgomis blakstienomis. Praėjo daugiau nei dvidešimt šeši metai, ir nors jis atrodė pasikeitęs, subrendęs aš vargiai galėjau pamiršti laikus kai mudu gana neblogai leidome laiką. Tada jis buvo jaunas, žavus ir patrakęs vaikinas kuris beprotiškai buvo mane įsimylėjęs. O dabar jis atrodė kaip nuobodus, paniuręs advokatas kuris sėdi prie stalo ir buku žvilgsniu žiūri į savo klientus. Įdomu po tais siaubingais marškiniais vis dar yra ištreniruotas kūnas ar visgi nukaręs pilvas?
- Ar man reikia užpildyti kokius nors popierius? – paklausė Tailoras, ir detektyvas papurtė galvą.
- Mes jau baigėme, jos automobilis pastatytas aikštelėje.
- Puiku, rasiu kas jį atvarys, - jis uždėjo savo delną ant mano pečių ir aš mirktelėjusi žaliaakiui atsistojau. – Keliaukime namo.
- Nuostabu, - šyptelėjau jį apkabindama.
Tikėjausi jog tai pirmas ir paskutinis mano susitikimas su šiuo vyru. Jis gal ir buvo patrauklus, žavingas, bet su juo buvo kažkas ne taip. Jis nebuvo vampyras tą aš galėjau garantuoti ir man visiškai nereikėjo sukti galvos ir bandyti suprasti kas jis yra iš tiesų. Mano planai buvo kur kas svarbesni už kažkokį detektyvą. Aš čia tam, kad nužudyčiau visas karališkas šeimas, likusias dvi šmėklas ir surasčiau mirtį kuri pavertė mane pabaisa.

Kadangi jūs tokie nuostabūs skaitytojai duosiu jums pirmą dalį šios istorijos. Tačiau negaliu pasakyti kada ji pasirodys. Bet tikiuosi jog greitai baigsiu rašyti kitas ir galėsiu prisėsti prie šios. 😁🤗