Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

9. Dalis

Grįžusi namo numečiau daiktus ant sofos ir per kompiuterį atsidariau miesto žemėlapį. Abi šmėklos buvo čia, tik kur? Abi jaučiau, tačiau tik būnant per kelis metrus būčiau galėjusi atpažinti.
Iki pat vakaro svarsčiau ką turėčiau daryti, bet galiausiai suvokiau jog nesvarbu ką nuspręsiu, mano tamsa padarys savaip. Galiausiai sulaukiau skambučio iš Zako. Nors viena gera naujiena. Viena iš karališkųjų šeimų buvo čia. Tairanos dukra Zyja buvo šiame mieste. Nuostabu, pasinaudodama ją atviliosiu dar vieną seserį, o po to ir pačią karalienę.
Po jos eis visos kitos.
Penkios minutės iki nusileidžiant saulei.
Apsimoviau juodomis odinėmis kelnėmis ir ant palaidinės užsimečiau pilką švarkelį. Šį kartą neketinau šalti.
Susirišusi plaukus į tvirta kasą įsikišau telefoną į kišenę ir priėjau prie durų. Jau ketinau išeiti kai staiga pajutau skausmą krūtinėje. Jis buvo toks didelis ir aštrus jog akimirksniu suklupau ir stipriai sukandau dantis. Nesuvokiau kas vyksta, tik žinojau jog iki pasikeitimo buvo likusios dvi minutės.
Kaip galėdama greičiau atsitraukiau nuo durų ir sunkiai gaudydama orą suspaudžiau savo smilkinius. Atrodė lyg turėčiau migreną. Aš negaliu turėti migrenos, net ir būdama žmogus.
Prislinkau prie sienos ir bandžiau kvėpuoti. Mane krėtė šaltis, kūnas drebėjo ir aš jaučiau tiek daug jog maniau išprotėsiu.
Minutės bėgo ir kuo toliau tuo darėsi blogiau. Galiausiai sugebėjau atsistoti ir nuslinkti prie lango. Plačiai jį atvėrusi persisvėriau per rėmą ir nė akimirkai nesusimąsčiusi pradėjau kristi žemyn.
Smūgis buvo toks stiprus jog akimirką nieko nebejaučiau. Pralėkusios kelios ilgos sekundės sugrąžino visus pojūčius ir aš surikau iš skausmo.
- Nikasa! – pajutau kaip tvirtos rankos pakelia mane nuo žemės ir aš pro ašaras sugebėjau įžiūrėti Zako veidą. – Kas nutiko?
Dar niekada nemačiau tiek daug emocijų jo veide. Kai būdavau žmogus to tiesiog nepastebėdavau. Tačiau dabar kai buvau pasikeitusi, bet vis dar jaučiau žmogiškus jausmus ir fizinį skausmą galėjau matyti jo tikras emocijas. Jis bijojo. Tiesa pasakius bijojau ir aš.
- Padėk man nueiti toliau nuo namo, - paprašiau ir vaikinas suėmęs mano gležną kūną vos per kelias sekundes nutolo nuo buto.
Kūnas iš karto atsipalaidavo, skausmas po truputį pradėjo blėsti ir aš vėl galėjau jaustis kaip visada. Beveik. Šis bei tas pasikeitė. Aš vis dar galėjau mąstyti kaip žmogus, ir regis mano emocijos niekur nepradingo.
Padarytos žaizdos sugijo vos per kelias akimirkas. Gulėjau ant šaltos žolės ir žvelgiau į tamsų dangų. Niekaip negalėjau suprasti kas nutiko ir kodėl tai nutiko. Su kiekvienu įkvėpimu man darėsi vis geriau kol galiausiai atsisėdau ir įsmeigiau žvilgsnį į Zaką.
- Kas nutiko? – galiausiai paklausė jis ir aš suspaudusi lūpas papurčiau galvą. Aš ir pati nežinojau kas nutiko.
- Prieš pasikeičiant man pradėjo skaudėti krūtinę, tarsi ją kas iš vidaus spaustų. Po to ėjo galvos skausmas. Aš neturėčiau to jausti, Zakai. Pasikeitusi neturėčiau jausti nei skausmo nei emocijų, o dabar jaučiu. Aš nesu visiškai pavirtusi. Galiu aiškiai galvoti.
- O ankščiau negalvojai? – vyptelėjo jis ir aš primerkiau savo akis.
- Idiote, tik ne kaip žmogus, - sušnypščiau atsistodama ant kojų. – Kadangi tu čia, tai būk toks naudingas ir atvaryk mašiną, keliausime į klubą.
- Ar tu tikrai gerai jautiesi?
Jam užteko tik vieno mano žvilgsnio, kad užsičiauptų. Vaikinus nuėjo atvaryti automobilio, o aš pabandžiau nusivalyti purvą nuo drabužių. Kelnės nuo kritimo buvo vietomis įplyšusios, švarkelis atrodė ne ką geriau, bet neketinau dabar grįžti vien tam, kad persirengčiau.
Giliai įkvėpusi šalto oro išsileidau plaukus ir pažvelgiau į purvinus savo pirštus. Aš neturėčiau to jausti, neturėčiau galvoti kaip mano dieninė pusė, bet būtent taip ir buvo.
Zakas pasirodė už kelių minučių. Įsitaisiusi keleivio vietoje radau drėgnų servetėlių kuriomis nusivaliau veidą bei rankas. Man būtų buvę ne pro šalį karštas dušas, bet tai turės palaukti.
- Pameni mergina iš bažnyčios? – prabilo Zakas ir aš pažvelgusi į jį kilstelėjau antakius. – Pati sakei jog ji buvo keista ir siūlė tau pagalbą.
- Nemanau, kad tai susyja su ja, - prikandau lūpą ir bandžiau prisiminti visas smulkmenas tą vakarą kai sutikau merginą bažnyčioje.
- O aš manau, jog būtent taip ir yra, - neatlyžo jis.
Susiraukiau. Prieš tris savaites medžiojau vieną iš karališkų šeimų ir atsidūriau nedideliame miestelyje. Nuėjau į tą bažnyčią tik todėl jog tikėjausi gauti informacijos, o vietoj to sutikau merginą kuri atrodė kaip žmogus. Ji buvo žmogus, tačiau nuo jos sklido tokia didžiule galia jog vien dėl to norėjau kuo greičiau dingti iš to miestelio. Iš pradžių maniau, jog ji tokia pat kaip ir aš. Deja, buvo vakaras, o ji elgėsi kaip žmogus.
Pamenu jos šypseną, tokia švelni, nekalta, tyra. Iš karto pajutau jog kažkas negerai. Mano krūtinėje pradėjo stipriau daužytis širdis, ko niekada nebūdavo. Ji pasiūlė savo pagalbą. Ji norėjo man padėti, tačiau aš žinojau, kad niekas man negali padėti. Ketinau iš karto palikti tą vietą, tačiau ji suspaudė mane už kairės rankos ir privertė pažvelgti jai į akis. Ištarti tuo metu jos žodžiai man neturėjo jokios reikšmės, bet dabar sukandusi dantis iš tiesų apie tai svarsčiau.
„Tavo kerštas beprasmiškas, žinau jog viduje kankiniesi, todėl duosiu tau tai ko trokšti. Susieta su kita siela tu atgausi tai ko niekada neturėjai.“
Žvilgtelėjau į atsiradusią dėmę ant riešo ir ją spustelėjusi pažvelgiau į Zaką.  Nenorėjau jog tai būtų tiesa. Jeigu atgausiu žmogiškumą pasikeitusi, vargiai galėsiu ištverti skausmą. Aš tik norėjau galimybės pasirinkti, o ne šito.
Kai vaikinas sustojo pilnoje stovėjimo aikštelėje pasakiau jog niekur neitų nes neketinau ilgai užtrukti. Žinojau jog čia yra vienas iš tikrintojų ir jis privalo žinoti kaip iš tiesų atrodo šmėkla.
Patraukiau į klubą kurio eilė buvo net penkiolika metrų. Praėjusi pro pasipiktinusias merginas sustojau priešais kelią pastojusį apsauginį. Jis buvo vampyras ir aiškiai pajutęs nuo manęs sklindančią energiją akimirksniu atsitraukė.
Klube buvo tiek daug žmonių jog nesiliesti buvo tiesiog neįmanoma. Ignoruodama visus į mane plaukiančius prisiminimus patraukiau tiesiai prie baro. Išvydusi šviesiaplaukį vyptelėjau ir man prisiartinus prisiliečiau prie šalimais stovinčio vampyro.
Į mane iš karto pradėjo plaukti vyro prisiminimai ir aš žinojau, kad jis buvo tas kuris nužudė Izabelės tėvus.
Pastvėrusi jį už marškinių priverčiau atsisukti. Vyras iš pradžių nesuprato ko aš iš jo noriu ir jau iššiepęs dantis ketino parodyti man mano vietą, tačiau jo veido išraiška greitai pasikeitė.
Suspaudusi jo kaklą priverčiau eiti paskui mane. Galėjau čia ir dabar juo atsikratyti, bet tai būtų atkreipę per daug žmonių dėmesio, o dabar dėmesys man buvo nereikalingas. Tik ne dabar kol dar neradau visų šmėklų.
Pasitraukusi nuo minios prispaudžiau vyrą prie sienos ir šyptelėjau. Pirmiausia norėjau sulaužyti jo kaulus, po to stebėti kaip jis klūpantis maldauja pasigailėjimo. Jie visi maldauja, deja nejaučiau jokio pasitenkinimo.
Ne iš karto suvokiau, jog dar neseniai galvojau kaip žmogus tas dalykas pranyko. Aš vėl buvau savimi. Nejaučiau skausmo, nejaučiau jokių pašalinių emocijų kurios man trukdytų.
- Nikasa, paleisk jį, - už manęs stovėjo šviesiaplaukis, o aš tvirčiau suspaudžiau vampyro gerklę. – Jis nenusižengė taisyklėms.
- Tikrai? – vyptelėjau vis dar visą dėmesį sutelkusi į kraujasiurbį kuris atėmė iš mažos mergaitės šeimą. Negana to jo gyvenimas būnant žmogumi buvo ne ką geresnis. Jis nenusipelnė net kvėpuoti tuo pačiu oru kaip ir aš. – O čia tu klysti, nesikišk, Heidai. Aš nesikišu į tavo darbą.
- Paleisk jį, - jau griežčiau ištarė jis ir pajutau jo ranką ant savo peties.
Tą akimirką vampyras išplėtė savo akis ir jo kūnas nuo mano energijos virto pelenais. Nusivaliusi rankas atsisukau į šviesiaplaukį vampyrą ir žengiau arčiau. Jo akys buvo iš ties pritrenkiamai gražios, tokios kurias norėtum išlupti ir įsirėminti.
- Žinai, o aš kaip tik tavęs ieškojau, - ištiesiau ranką norėdama paliesti jo skruostą, bet jis akimirksniu atsidūrė už manęs. – Tavo vietoje taip manęs neerzinčiau, - perspėjau jį atsisukdama.
Ištiesdama ranką prirėmiau jį prie sienos. Štai ir baimė kuri pasirodė vaikino veide. Jis tikriausiai svarstė jog šis vakaras jam paskutinis.
- Susitarkim, - pasiūliau palinkdama prie jo. – Tu man pasakysi ką noriu žinoti ir aš nesikišiu į tavo apgailėtiną gyvenimą, ką manai?
- Aš tau nepadėsiu, - sušnypštė jis ir aš stipriau jį prispaudžiau. Dar truputis ir jis virs pelenais.
- Tavo vietoje tai apsvarstyčiau, nebent nori jog tavo brangioji Eidena į tai įsiveltų.
- Nepainiok jos čia!
- Arba kas, Heidai? – kilstelėjau antakius, bet vaikino lūpos liko tvirtai sučiauptos. – Taip ir maniau. Man reikia šmėklos vardo, to kuris tave pavertė. Būčiau dėkinga jog pasakytum kaip jis atrodo.
- Tu negali matyti mano prisiminimų ar ne? – bandė spėti jis.
- Ne, žinoma galiu, bet užtrukčiau kelis metus kol atsirinkčiau tavo prisiminimus nuo kitų. O aš nesu tikra jog man pakaktų kantrybės palikti tave gyvą taip ilgai.
Heidas nieko neatsakė. Galiausiai jį paleidau ir vaikinas suklupo ant žemės. Lėtai pakėlęs akis jis suspaudė savo kumščius. Bet jis geriau nei kas nors žinojo jog priešintis man yra beprasmiška.
- Turi dvi savaites, po to nebūsiu tokia draugiška, - mirktelėjusi atsitraukiau ir pradėjau eiti tolyn.  Šiandien savo darbą baigiau.