Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

5. Dalis

Liko dvi valandos ir penkios minutės, trisdešimt dvi sekundės. Apsidairiau naujame bute ir susmukusi ant taburetės laukiau kol pristatys picą. Zakas ketino eiti pasilinksminti, o aš tikriausiai taip pat. Nors mieliau norėčiau mokėti kontroliuoti savo kitą pusę, bet žinojau kokios gali būti to pasekmės. Aš neištverčiau tų visų emocijų kurios užpildytų mano krūtinę, o tuo labiau nemokėčiau suvaldyti galių kurios pabunda vos saulei nusileidus. Taip ilgai gyvenau su pabaisa jog net nekilo mintis su ja susibendrauti. Ne, mudvi buvome du skirtingi asmenys įkalinti viename kūne. Ir viskas tik dėl to jog mirtis mane pabučiavo.
Stipriai sukandau dantis ir išgirdusi durų skambutį atsidusau. Blondinas iš karto nuėjo jų atidaryti, o aš atvėrusi spintelę pradėjau ieškoti lėkščių. Deja, jų nebuvo. Dar vienas dalykas kuriuo Zakas turės pasirūpinti.
- Pica, - vaikinas padėjo dėžutę ir iš karto atplėšė vieną gabalą. Atsisėdęs priešais išsitraukė savo telefoną – Ką veiksi šį vakarą?
Kilstelėjau antakius ir prisitraukiau picą. Kartais Zakas mane iš tiesų nervindavo. Vis svarstau kaip jį dar pakenčia mano kita pusė.
- Būk atsargus, - tarstelėjau ir šviesiaplaukis akimirką pažvelgė į mane.
- Širdele, aš juk vampyras.
- Taip, o mieste yra ne vienas tikrintojas ir net pati mirtis, - priminiau jam ir galiausiai jis surimtėjęs linktelėjo.
- Ar tu tikra jog nori tai daryti? – nekreipdama dėmesio toliau valgiau. Žinojau apie ką jis kalba tačiau tam man nereikėjo jam atsakyti. – Kalbu apie šmėklų medžioklę, dar ir tų karališkų šeimų. Juk galėtume tiesiog gyventi ir tuo mėgautis.
- Aš niekada negalėsiu tuo mėgautis, jie atėmė iš manęs pasirinkimą, pavertė pabaisa.
- Arge ne mes visi pabaisos? – jis palinko į priekį ir visas mano apetitas akimirksniu pranyko.
Liko dvi valandos, trisdešimt šešios sekundės.
Visas šis pokalbis buvo beprasmiškas. Man nereikėjo dar daugiau emocijų. Nenorėjau vėl prisiminti kiekvieno patirto išgyvenimo kuris draskydavo mane į gabalus, o nusileidus saulei tuos gabalus vėl sulipdydavo. Aš žinojau kas esu, žinojau kuo tapau ir tai niekada nepasikeis. Viskas kas man liko tai kerštas. Troškau išžudyti visas karališkas šeimas ir atsikratyti šmėklų, o tada ir pačios mirties.
Nebaigusi vakarienės patraukiau į savo kambarį. Man nereikėjo atsisukti jog suprasčiau, kad Zakas stovi prie durų ir susirūpinęs žiūri į mane. Niekas negali suprasti kaip aš jaučiuosi. Mirtis atėmė iš manęs pasirinkimą, pavertė pabaisą kuri neturi jausmų ir žudo kiekvieną kuris jai atrodo nevertas gyvenimo. 
- Nikasa, nenorėjau tavęs liūdinti, - atsiduso jis ir aš suspaudžiau kumščius.
- Atsargiai Zakai, galvok ką kalbi, nes pasekmės bus ne kokios. – atrėžiau ir ištraukiau iš spintos juodą trumpą suknelę.
Nesigėdydama nusimečiau drabužius ir greitai apsivilkau aptemptą suknelę. Plaukus susirišau į vieną kasą ir pastvėrusi kosmetikos priemones pradėjau dažytis.
- Nenorėjau tavęs įžeisti, aš tik..
- Nutilk, - paliepiau ir atsisukau į šviesiaplaukį. – Dar kartą apie tai užsiminsi, gali pradėti ieškotis prieglobsčio, nes aš tave pati sumedžiosiu, aišku?
Jam linktelėjus vėl nusisukau. Paprastai Zakas taip neįkyrėdavo, tačiau dabar jis elgėsi taip lyg būtų už mane atsakingas. Deja, jis negalėjo suprasti kaip aš jaučiuosi. Taip jis buvo vampyras, kiekviena kartą jam geriant kraują jis jautėsi kaltas. Jis kaip ir dauguma vampyrų buvo netekęs savo žmogiškumo, o padarytos klaidos jį persekios iki pat gyvenimo galo. Tačiau jam nereikėjo pavirsti pabaisa kiekvieną naktį. Pabaisa kuri neturi jausmų ir kuriai nesvarbu kas esi. 
Giliai įkvėpusi pažvelgiau į atvaizdą veidrodyje. Aš negalėjau pamilti, negalėjau turėti draugų, šeimos. Bandžiau kažkada, tačiau visada baigdavosi taip pat. Atėjus nakčiai jie mirdavo arba bėgdavo nuo manęs kuo toliau.
Rudose akyse pasirodė ašaros. Skausmas. Jis buvo stiprus, toks jog mielai ištraukčiau savo širdį ir nustočiau jausti visai. Visus tuos amžius klausiau savęs kodėl jis nepasiėmė manęs visos. Kodėl atėmė tik dalį? Kodėl jis pasmerkė mane dienos šviesoje jausti kančią?
Pavargau ieškoti atsakymų. Pavargau bėgti nuo savęs, nuo to kuo tampu naktį. Dabar turėjau tikslą, sunaikinti juos ir neketinau pasiduoti kol negausiu to ko noriu.
Liko valanda ir penkiolika minučių. Pastvėrusi telefoną įsidėjau į nedidelę rankinę ir patraukiau prie durų. Zako niekur nesimatė, jis tikriausiai išėjo pasilinksminti. Vyliausi jog šią naktį jis bus pakankamai protingas ir nesimaišys man po kojom.
Man priėjus prie lifto pasijutau keistai. Per kūną perbėgo šaltis, o širdies ritmas pagreitėjo. Kažkas buvo ne taip. Giliai įkvėpusi apsidairiau, bet nieko neišvydusi galiausiai nuspaudžiau mygtuką ir pradėjau laukti.
Atsidūrusi lauke įkvėpiau vėsaus rudeniško oro ir užmerkiau akis. Tą akimirką pajutau dūrį į krūtinę ir sukandau dantis. Apsidairiau aplinkui ir išvydau artėjantį vyrą. Kuo labiau jis artėjo tuo buvo sunkiau suvaldyti kylančias emocijas.
Ką po velnių jis čia veikia?
Link manęs žingsniavo tamsiaplaukis detektyvas. Pamatęs mane jis staiga sustingo ir kilstelėjo antakius tarsi pats negalėtų patikėti koks mažas šis pasaulis.
- Tu gal mane persekioji? – sustingusi įsistebeilijau į žalias jo akis laukdama atsakymo.
- Pirmiausia tau esu detektyvas į kurį turėtum kreiptis Jūs. Antra, ar turėčiau tave dėl kažko persekioti?
Vyptelėjau ir iš karto atsipalaidavau. Jis man nekėlė jokios grėsmės. O jeigu taip ir būtų galiausiai jis kaip ir visi kiti sulauktų savo galo.
- Aš vis dar nežinau tavo vardo, - gūžtelėjau pečiais ir jis susiraukė.
- Aš tau jį pasakiau kai važiavome į nuovadą.
- Tikrai? – susiraukiau bandydama prisiminti, bet regis tą akimirką svarsčiau apie kažką kito. – Regis buvau išsiblaškiusi.
- Detektyvas, Lukas Heisas. – prisistatė jis ir aš prikandau lūpą.
- Kiek sakei tau metų?
- Nesakiau, ir prisimink jog tau esu detektyvas Heisas. Ar supratome vienas kitą?
- Žinoma Lukai, - pabrėždama jo vardą pradėjau eiti tolyn.
Jeigu būčiau norėjusi tęsti šį pokalbį būčiau taip ir padariusi, bet šį kartą man buvo svarbiau sužinoti jo paslaptis. Mano tamsioji pusė be reikalo nesidomėdavo žmonėmis. Bet jis buvo ne žmogus ir tikrai ne vampyras. Tuo labiau ne šmėkla nes jas galėdavau pajusti net būdama žmogumi. Vienintelis dalykas kuris manęs neramino buvo tas jog galbūt jis yra mirtis.
Paėjus kelis metrus atsisukau atgal ir išvydau kaip detektyvas pradingsta pastato viduje. Tame pačiame iš kurio išėjau pati. Ką jis čia veikia?
Papurčiau galvą ir paspartinau žingsnius. Dabar tai nesvarbu. Svarbiausia tai jeigu jis iš tiesų yra mirtis, priversiu jį atsiimti už viską ką jis man padarė. Aš nežinojau kaip tas nakties monstras atrodo. Nežinojau nes niekada jis nepažvelgė tiesiai į mane. Viskas ką mačiau tai tik beribę tamsą kuri buvo jį apgaubusi.
- Kas po velnių tu esi, Lukai? – sušnabždėjau pati sau ir pradėjau eiti siauromis miesto gatvėmis.
Liko trisdešimt dvi minutės, keturios sekundės.
Visai nekreipdama dėmesio į šaltį kuris kandžiojo apnuogintas mano rankas patraukiau eiti per parką. Taip greičiau būčiau pasiekusi miesto centrą. Žinojau jog vienaip ar kitaip vis tiek išeisiu medžioti, bet dabar norėjau pamatyti vietą kurioje buvo pasislėpusi Izė. Mergaitė kurią rado Eidena. Jos šeimą išžudė vampyras ir aš norėjau jį surasti.
Saulė jau leidosi ir vos už dešimties minučių viskas pasikeis. Radusi tą vieną apsidairiau. Čia jau slėpėsi kitas benamis kuris garsiai knarkė. Žmonės stengdavosi pro tokius praeiti kuo greičiau, o kiti tiesiog darydavo lanką manydami, jog jie gali juos užpulti.
Priėjus prie vartų mano dėmesį patraukė judėjimas prie seno apleisto pastato. Paprastas žmogus iš karto paspartintu žingsnius ir kuo greičiau iš čia eitų, bet aš patraukiau tiesiai link to garso. Jeigu man reikės patikrinti kiekvieną vampyrą, tą ir ketinau padaryti.
Man taisyklės negaliojo. Ne taip kaip tikrintojams, medžiotojams ar šmėkloms. Aš žudžiau tuos kurių sielos purvinos ir kurių mintys tamsesnės už pačią naktį. Žudžiau be galimybės jausti pergalės skonį, be liūdesio ar skausmo. Žudžiau nes tokia buvau, nes pabaisa nežinojo kas yra blogai ir kas yra gerai.
Priėjusi prie pastato sustingau. Iš jo atsargiai lyg koks benamis išsėlino vyriškis. Pilkos dėmėtos kelnės ir ištepti krauju marškiniai. Susivėlę plaukai kurie jau seniai buvo praradę žvilgesį, ir tamsios akys kurios trokšdamos kraujo pasidarė dar ryškesnės.
Liko aštuonios minutės ir keturiasdešimt šešios sekundės.
- Pasiklydai, brangute? – jis nusišypsojo parodydamas savo iltis.  – Reikia pagalbos?
Paprastas žmogus jau būtų pajutęs pavojų ir pradėjęs bėgti. Žinoma vos po kelių sekundžių gulėtų prispaustas prie drėgnos žemės ir iš jo gertų kraują. Tik aš nebuvau tiesiog žmogus ir tuo labiau nejaučiau jiems baimės.
Vyptelėjau ir net nesujudėjau kai vyras atsirado priešais mane. Išsišiepęs jis stipriai suspaudė mane už pečių ir palenkęs galvą suleido savo aštrias iltis į odą. Užmerkiau akis ir stipriai suspaudžiau lūpas jog neišeitų nė garso. Nenorėjau, kad kas nors atkreiptu į mus dėmesį, o kol vyras smaginosi gerdamas savo vakarienę aš nuo prisilietimo mačiau bėgančius vaizdus iš jo apgailėtino gyvenimo. Per pastarąją savaitę jis nužudė tris moteris ir du paauglius. O prieš tampant vampyrui jis vogdavo iš savo darbovietės, mušdavo savo žmoną ir dvylikos metų sūnų. Visiškai supuvęs girtuoklis kuris pasimaišė jaunai vampyrei.
Pasisotinęs jis sugriebė mane už plaukų ir nuvilkęs į pastatą nusviedė kaip skudurinę lėlę. Suinkščiau kai per kūną perėjo skausmo banga. Man lūžo ranka, lūžo stuburas ir aš žvelgdama į pelėsiais apaugusias grindis norėjau pradėti juoktis.
Liko trys minutės, penkiolika sekundžių. Tiek laiko jis turėjo bandyti pabėgti, bet vietoj to priėjo prie manęs ir atsitūpęs palietė mano krūtinę.
- Šūdas, nenorėjau tavęs taip greit nugalabyti. – sušnypštė jis atsitraukdamas. – Atrodei tikra saldi lelytė, o dabar virtai tik maišu kuris po kelių minučių nusibaigs.
Jis neskubėdamas atsitraukė ir paliko mane nusibaigti. Deja, net ir sužalota mirtinai, net ir jausdama mirties skonį, jo dvelksmą sau į nugarą negalėjau mirti. Skausmas buvo viskas ką galėjau jausti ir vis sau sakydavau jog tai bent jau yra mano. Tai tikra ir dėl to turėčiau džiaugtis. Bet džiaugsmas pranyksta kai gyveni šimtmečius, amžius ir kiekvieną kartą jausdama skausmą trokšti jog jis būtų paskutinis.