Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

11. Dalis

Karščiavau dvi dienas per kurias negalėjau atsikelti iš lovos. Trečiąją dieną jaučiausi kur kas geriau todėl sugebėjau net nuvykti į universitetą. Mano savijauta tomis dienomis buvo prasta jog net pasikeitusi nesikėliau iš lovos. Kuo toliau tuo darėsi blogiau ir aš nuoširdžiai pradėjau mąstyti apie išvykimą iš šio miesto. Kuo toliau nuo šmėklų ir mirties. Tai galėjo būti priežastis kodėl jaučiuosi tokia pažeidžiama. Bet kita vertus jeigu tai tiesa ir dėl visko yra kalta mirtis argi neturėčiau džiaugtis? Taip ilgai gyvenau trokšdama numirti jog dabar staiga užsinorėjau gyventi? Ne, tiesiog man nepatiko būti pažeidžiamai, o dabar jaučiausi būtent taip.
- Kur tu buvai prapuolusi? – pažvelgiau į tamsiaplaukę kuri atsisėjo šalia manęs. Eidena šyptelėjusi išsitraukė užrašus ir planšetę.
- Pasigavau kažkokį virusą tai kelias dienas tūnojau namuose, - vyptelėjau ir suvokusi jog mano balsas pakimęs nusisukau.
- Mano sesuo irgi serga, - atsiduso ji. – Pasigavo virusą mokykloje tai dabar karščiuoja.
- Ak, - tik tiek tarstelėjau ir įsmeigiau žvilgsnį į knygą.
- Gal norėtum po paskaitų iškerti kavos?
Sukandau dantis ir bandžiau nutaisyti mielą veido išraišką. Ji buvo siaubingai įkyri ir tai mane erzino. Nenorėjau su ja susidraugauti ir kartu rengti pižamų vakarėlio, o tuo labiau gerti arbatą. Nebuvau kvaila ji bandė suprasti ar jos nuojauta apie mane yra klaidinga.
- Žinoma, o gal tu tiesiog užsuk pas mane? – pasiūliau aš ir mergina iš karto nusišypsojo.
- Man tinka, nieko prieš jeigu pasikviesiu ir Andže?
Stipriai įsikandau į lūpą. Ne, visai nenorėjau, kad ji pasikviestų tą landžią, įkyrią merginą. Ji pradės šniukštinėti, o to man mažiausiai reikėjo. Tačiau išspaudžiusi šypseną linktelėjau.
Blogiausiu atveju aš jas nužudysiu, kas čia tokio?
Po paskaitos susitikome kavinėje su Andže. Kaip visada viskuo nepatenkinta mergina valgė savo salotas ir akimis svaidėsi į mūsų su Eidena maistą. Pati kalta jog laikosi dietos.
- Ką manot apie klubą? Artėja savaitgalis, o aš nusipirkau neįtikėtiną suknelę. – toliau tauškėjo mergina, o aš stebėjau kiekvieną kuris man krisdavo į akis.
- Manau atsisakysiu, - papurčiau galvą ir pažvelgiau į Eiden. – Bet jūs pasilinksminkit.
- Aš irgi praleidžiu, Heidas turi planų savaitgaliui. Gal geriau visos susitikime sekmadienį ir praleiskime vakarą?
Žinoma jau įsivaizduoju kaip tai atrodys. Negyvi kūnai, oi turėjau omenį likę jų drabužiai ir aš gerianti vyną. Nuostabi kompanija.
- Savaitgalį aš mokysiuosi todėl jeigu norit galime dabar važiuoti pas mane, pasibūsim, o tada aš vėl kibsiu į mokslus.
- Kokia tu nuobodi, - pavartė akis Andžė ir aš šyptelėjau. Snargle man beveik tūkstantis metų, nustebtum sužinojusi ką aš mėgstu veikti prastumiant nuobodulį.
- Tik dar pasiimsiu kelias knygas iš universiteto bibliotekos. – Atsistojusi pasitvarkiau savo džinsinį sijoną ir pažvelgiau į merginas. – Jūs kartu?
- Žinoma, - Eiden prisijungė kartu, o Andžė nusprendė praleisti nes pasako jos tai nuobodu.
- Tik užsuksiu į tualetą, - tarstelėjau ir palikusi jas vienas nužingsniavau lik kavinės tualetų.
Išsitraukiau telefoną ir greitai parašiau Zakui. Vyliausi jog vaikino nebus namuose kitaip kils didelė sumaištis ir Eidena bandys jį pribaigti. Visgi man jis vis dar buvo reikalingas, be jo turėčiau pati viena viską daryti kaip ankščiau.
Užėjau į tualetą ir atsistojau priešais veidrodį. Giliai įvėpusi pasitvarkiau savo plaukus ir atsidusau. Gerai, kol kas turėsiu žaisti šį žaidimą, bet jau nebe ilgai. Šį savaitgalį ketinu sumedžioti princesę ir jeigu man pasiseks bus ir dar viena.
Nusiplovusi rankas jau norėjau eiti kai išgirdau tylų aiktelėjimą. Pasisukau į vieną iš kabinų ir priėjusi atvėriau duris. Jeigu būčiau tik žmogus, jau dabar pat būčiau pradėjusi bėgti, bet vietoj to kilstelėjau antakį ir nuvėriau šviesiaplaukį vampyrą kuris prispaudęs prie savęs laikė vieną studentę. Jo akys buvo susmeigtos į mane, o iltys į merginos kaklą. Jis godžiai gėrė jos kraują ir man pasidarė šlykštu.  Dar truputis ir jis ją nužudys.
- Paleisk ją kol ji nenusibaigė, - išrėžiau ir vampyras ištraukė savo iltis iš vargšelės odos. – Ką veiki čia dienos metu?
- Tu kas, medžiotoja? – nusijuokė jis paleisdamas merginą ir ta susmuko ant grindų. – Ne, nesi panaši į tokią, - nusivaipė apsilaižydamas savo kruvinas lūpas. – Bet už tai labai skaniai kvepi.
Žengiau kelis žingsnius atgal. Ne todėl jog jo bijočiau, bet visai nenorėjau prisiliesti. Vos tik jis prisilies užsidės sau ant kaktos taikinį, o aš pasikeitusi jį sumedžiosiu. Kita vertus jis ir taip nebuvo saugus. Išeiti dienos metu vampyrams buvo draudžiama. Tik tokie kaip Heidas turėjo privilegijų, nes jie buvo vampyrų tikrintojai, kitaip tariant jie tarsi policija kuri palaiko tvarką.
Tuomet buvo tokios kaip aš. Kurios pasikeitusios naktį susirasdavo visus nusidėjėlius ir užbaigdavo jų apgailėtinus gyvenimus.
- Tavo vietoj manęs neliesčiau, - sumurmėjau pažvelgdama į duris. – Vos tik tai padarysi tu lavonas.
- Jau išsigandau, - nusijuokė jis ir akimirksniu atsidūrė priešais mane.
- Nikasa, - ištariau savo vardą ir šviesiaplaukis akimirką sustingęs įsistebeilijo man į akis. – Jeigu žinai kas aš dabar pat nešdinkis iš šio miesto, nes kitaip aš tave surasiu dar šią naktį.
- Blefuoji, tu visiškai į ją nepanaši.
Su lyg tais žodžiais jis man įkando. Pirma mintis kuri atėjo, jog aš nesu panaši į save. Jie ką mane įsivaizduoja kaip kokia giltinę šienaujančią visus iš eilės vampyrus?
Suspaudžiau lūpas jog neišeitų nė garsas. Jaučiau skausmą, jaučiau kaip darosi silpna, o vaikino tvirtos rankos stipriai laiko mano kūną. Jis galėjo lengvai mane perlaužti pusiau. Galėjo išsiurbti visą mano kraują, bet net ir tai nepadėtų užbaigti mano apgailėtino gyvenimo. Dabar aš buvau pažeidžiama, bet tik tiek.
Vampyras attitraukė savo lūpas juo mano kaklo ir šypsodamas pažvelgė tiesiai man į akis. Jaučiau kaip mano gerkle lipa šleikštulys, kaip kojos sunkiai mane laiko, bet nieko negalėjau padaryti. Dabar buvau pernelyg silpna. Aš niekada nebandžiau mokytis apsiginti būdama žmogus. Kam, jeigu vos tik saulė nusileis aš tapsiu šaltakraujė kalė kuri nė nedvejodama nužudys savo auką.
Aš buvau pabaisa, tačiau dabar viena jų užpuolė mane.
Nesulaikiusi lūpose šypsenos, vyptelėjau. Jis mano jog laimėjo, pasinaudojo vargše mergina, bet viskas buvo kitaip.
- Ko čia vaipaisi? – nusivalęs kruvinas lūpas popieriumi, jis akimirksniu mane prispaudė prie kriauklės. – Nužudyčiau tave, bet tai atkreiptų per daug dėmesio. Tad paliksiu gyva, ir jeigu sužinosiu, kad kam nors prasitarei, dar pats tave šią naktį aplankysiu.
Pajutau kaip sutreška kriauklė, kaip jo pirštai stipriai įsirėžė į mano odą. Dar truputis ir jis sulaužys man rankas, bet tuomet jis atsitraukė ir dar nespėjus man pakelti galvos jau buvo pradingęs.
Nusvirduliavau link gulinčios merginos ir patikrinau pulsą. Ji buvo gyva, bet jai reikėjo skubios pagalbos. Tačiau tai buvo ne mano reikalas. Žmonės miršta kiekvieną dieną, vieniems pasiseka, kitiems ne. Ši mergina atsidūrė netinkamu laiku, netinkamoje vietoje ir tik pati buvo dėl to kalta.
Atsitraukusi pastvėriau popieriaus kelis lapus ir bandžiau nusivalyti kraują nuo kaklo. Bet jo buvo ir ant mano palaidinės. Neturėjau jokios skarelės todėl vyliausi jog plaukai sugebės paslėpti žaizdą kol nusigausiu iki savo automobilio.
Vos tik išėjau iš tualeto patraukiau link išėjimo. Turėjau kuo skubiau iš čia dingti, bet išvydusi Eidena sustingau. Visai buvau ją pamiršusi. Mergina stovėjo ir maigė savo telefoną. Kai jau norėjau apsisukti ir eiti į kitą puse ji pakėlė galvą ir nusišypsojo.
- Viskas gerai? – paklausė ji man priartėjus. – Tu ten kiek užtrukai.
- Taip, na, - burbtelėjau užmerkusi akis. Svaigulys niekur nepranyko, o maistas kurį suvalgiau garsino išlipti per gerklę. – Kai kuriems žmonėms neužtenka tik penkių minučių.
- Atleisk, nenorėjau, - man pažvelgus į Eideną ji greitai sumosikavo rankomis ir pabandė nusišypsoti. – Andžė be pusvalandžio niekada neišeina tad galiu suprasti, - vyptelėjo ji, o aš suspaudusi lūpas stengiausi ko nors neleptelti. Pavyzdžiui, jog ji man atsibodo. – Gerai jautiesi? Atrodai šiek tiek išbalusi.
- Pavargau, - sušnabždėjau ir pajutau kaip kojos atsisako mane laikyti.
Mergina akimirksniu mane sugavo ir pasodino ant pirmos pasitaikiusios kėdės. Pamiršusi apie įkandimą atlenkiau galvą ir sumirksėjusi pažvelgiau į tamsiaplaukę. Jos akyse pastebėjau siaubą kurį pakeitė pyktis. Ji atsiklaupė šalia ir nubraukusi plaukus į šoną pažvelgė į mano žaizdą kakle. Buvau tokia bejėgė, silpna jog nieko negalėjau padaryti.
- Tau įkando, - sušnabždėjo ji ir iš rankinės ištraukė šokolado batonėlį. – suvalgyk, tau dabar reikia cukraus.
Šiek tiek atsitraukusi ji kažkam bandė prisiskambinti, bet nepavykus pabandė dar kartą. Šį kartą sėkmingai. Greitai išdėsčiusi kas nutiko ji vėl atsidūrė prie manęs ir padėjo atsistoti.
- Tave reikia parvežti namo, - sumurmėjo ir apkabinusi per liemenį pradėjo tempti į lauką.
Mudvi patraukėme link mano automobilio. Nors ir bandžiau įtikinti jog man viskas gerai, ji neketino leisti man vienai grįžti namo. Tuo labiau vairuoti. Todėl sutikau ir pradėjau mąstyti kaip ją geriau atsikratyti.
- Čia tavo automobilis? – ji išpūtė akis sustojusi prie prabangios mano mašinos.
- Turiu turtingus tėvus, - gūžtelėjau pečiais ištiesdama jai raktelius. – Važiuokim.
Jai linktelėjus vos įsiropščiau į keleivio vietą ir atrėmusi galvą į langą giliai įkvėpiau. Tas vampyras jau miręs. Galėjau jausti kaip mano tamsi siena trokšta kuo greičiau išsilaisvinti ir suleisti savo pirštus. Jis – dar vienas siaubūnas nevertas vaikščioti po šią žemę. O juk galėjo paklausyti mano patartino ir nešdintis iš šio miesto.