Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

20. Dalis

Išmiegojau puse dienos. Net ir pabudusi jaučiausi taip lyg būčiau sutraiškyta, arba kaip žmonės pasakytų, partrenkta sunkvežimio.
Sėdėjau atrėmusi galvą ir klausiausi tylos. Man visad patiko ramybė, tamsa kai gali danguje matyti žvaigždes. Tačiau kai virstu bejausme kale, tokie dalykai man nustoja rūpėti. Iki kol sutikau Luką ir jis viską pakeitė. Aš naktimis nebebuvau šalta, turėjau jausmus, savo emocijas, galėjau rinktis. Būtent to ko visą gyvenimą troškau. Ir dabar gyvenimas nebeatrodo toks beprasmiškas. Aš iš ties galėjau gyventi ir tuo mėgautis.
Iš pradžių mane tai gąsdino. O skausmas kurį jausdavau draskydavo mane į gabalus. Bet kuo toliau tuo darėsi lengviau ir man patiko jaustis stipriai ir galėti apsiginti net ir patekėjus saulei. Kaip ir dabar. Galia kuri išlysdavo vos saulei nusileidus, manęs taip ir nepaliko. Vis dar galėjau ją jausti. Ji pulsavo mano pirštų galiukuose ir ėjo per visą kūną pasiruošusi išlysti.
Tačiau vienas dalykas man nedavė ramybės. Luko ištarti žodžiai privertė mane sunerimti. Šiame pasaulyje nėra atsitiktinumų. Jo sapnai gali reikšti kur kas daugiau nei tą norėčiau pripažinti. Visad bėgau nuo savo demonų, nuo savęs pačios. Aš buvau pabaisa, bet ar galiu būti dar didesnė?
Į duris pasibeldė Zakas. Vaikinas kištelėjo galvą ir pastebėjęs, kad nemiegu įėjo į kambarį.
- Kaip tu? – pasidomėjo jis.
- Kur kas geriau, - šyptelėjau pakeldama akis.
Jaučiau kaltę kuri graužė man gerklę. Su Zaku elgiausi lyg su vergu, jis to nenusipelnė. Visada būdavo šalia kai man jo reikėdavo. Jis buvo draugas, žmogus kuriuo pasitikėjau, bet vis tiek elgiausi siaubingai.
- Nori ko nors? Mielai pagaminčiau kažką, bet virtuvė nefunkcionuoja šiuo metu.
- Gali užsakyti picos.
- Skamba puikiai, - šyptelėjo jis. – Aš labai dėl tavęs jaudinausi, Nika.
- Man viskas gerai.
- Žinau, bet vis tiek.
Jis atsitraukė ir grįžo prie durų. Tačiau lyg kažką prisiminęs jis vėl priėjo prie manęs ir suspaudęs lūpas akimirką dvejojo.
- Kas? – kilstelėjau antakius nes toks jo žvilgsnis reiškė jog yra problema.
- Prieš pusvalandį atėjo Eidena, norėjo su tavimi pasikalbėti, bet pasakiau jog tu miegi ir, kad ji ateitų vėliau. Tačiau ji vis dar laukia koridoriuje ant laiptų.
Atsidusau. Tik jos man čia ir reikėjo. Nejaugi ji neturiu draugų? Žmonių kuriais pasitiki? Kurių galų turiu būti jos auklė? Stipriai suspaudžiau pirštus ir giliai įkvėpusi atsistojau.
- Įleisk ją.
Zakas linktelėjo, o aš pastvėriau drabužius ir susirišusi plaukus į vieną kasą  persirengiau.
Kai įžengiau į svetainę, Eidena akimirksniu atsistojo. Jos trumpi plaukai buvo susivėlę, akys paraudusios, o kvėpavimas gilus ir sunkus. Ji nenustodama gręžiojo savo rankas ir kramtė apatinę lūpą iš kurios jau bėgo kraujas.
- Atsiprašau, kad įsibroviau, bet su niekuo apie tai negaliu pasikalbėti, - greitai išbėrė ji ir aš linktelėjau. Na va prasideda, dabar turėsiu būti psichologė. Gerai, kad baigiau mokslus prieš šimtmetį. – Pasidariau gal dvidešimt skirtingų neštumo testų ir visi jie neigiami. Gal tu tiesiog suklydai?
Ji susmuko ant sofos ir ištiesė vieną testą. Man nereikėjo į jį net žiūrėti. Testai neparodys neštumo kuris visai neseniai užsimezgė.
- Tau kelios savaitės. Nei testai nei daktarė kol kas tau nepatvirtins neštumo. Palauk mėnesį arba bent dvi savaites nesulaukus savo mėnesinių tada turėtų parodyti, kad laukiesi.
- Bet Heidas patikino, kad negaliu pastoti, - ji nervingai persibraukė plaukus ir suspaudė lūpas. – Šūdas, turiu kažką daryti, aš per jauna būti mama.
- Tai nepadės, - prisiminiau Reičele ir tai ką ji darė norėdama atsikratyti Luko. – Teks gimdyti.
- Bet man tik devyniolika, - papurtė galva ji. – Ir mudu su Heidu... Tai sudėtinga, jis bet kada gali išvažiuoti, ir aš liksiu viena su vaiku.
- Turi tėvus, - priminiau jai. – Jie tau padės.  Turi draugus, nesi viena. Be to nejaugi niekad negirdėjai apie prezervatyvus?
- Nemačiau reikalo.
- Na dabar žinai, jog gali pastoti nuo vampyro.
Ji atsistojo ir nervingai perėjo kambarį. Zakas grįžo atnešdamas mums kavos ir aš su malonumu ketinau pasimėgauti skania kava. Tačiau ramybė trūko neilgai. Eidena pratrūko ir susmukusi ant sofos pradėjo verkti. O ko ji tikėjosi miegodama su vampyru?
- Gerai, - atsidusau išgerdama paskutinius kavos lašus. – Jeigu nori galiu vykti kartu pas tavo tėvus, - pasiūliau ir ji  akimirką pažvelgė į mane.
- Galėtum? – man linktelėjus ji iš karto nusivalė drėgnus skruostus. – Aš bijau, o kas jeigu mano tėvas sureaguos ne taip?
- Manau jis reaguos labai gerai, be to, pažįstu Tailorą labai gerai, jis nepasmerks tavęs.
- Iš kur pažįsti mano tėvą, - ji akimirką įsistebeilijo į mane ir galiausiai papurtė galvą. – Tiesa, tu juk tikriausiai pažįsti daugybę žmonių tiek nugyvenusi.
Linktelėjau nenorėdama jai atskleisti detalių. Jeigu Tailoras norės jai pasakyti tiesą tą galės padaryti pats. Ne mano reikalas.
Palikau Eidena svetainėje, o pati nuėjau palysti po dušu. Už dviejų valandų ir penkiolikos minučių pradės leistis saulė. Geriau viską užbaigti kuo greičiau. Aš dar norėjau šiandien susitikti su Luku. Jis privalo man paaiškinti kai kuriuos dalykus ir šį kartą jis neišsisuks.
Kai grįžau atgal į svetainę vėl išgirdau skambant Eidenos telefonui. Jau trečias skambutis kurį ji ignoruoja.
- Turėtum atsiliepti, - tarstelėjau sugriebusi mašinos raktelius.
- Tai tik Andrė, esu tikra nieko rimto. – ji vos matomai šyptelėjo ir vos įsikišo telefoną į galinių džinsų kišenę, jis ir vėl pradėjo skambėti.
- Tiesiog atsiliepk, nes tai pradeda mane erzinti.
Ji akimirką pažvelgė į mane ir galiausiai suspaudusi lūpas išsitraukė mobilų. Kaip tipiška paauglė pavartė akis ir atsidususi atsiliepė. Iš jos balso tono buvo akivaizdu, kad šią akimirką ji tikrai nenori su juo kalbėti.
- Aš dabar šiek tiek užsiėmusi, - išrėžė ji nusisukdama nuo manęs.
- Nori, kad vykčiau kartu? – paklausė Zakas atsiradęs šalia.
Pažvelgiau į blondiną ir akimirką dvejojau. Šiandien jau ir taip buvau pastačiusi jį į pavojų, tačiau puikiai žinojau kaip jis jautėsi negalėdamas būti šalia ir manęs apginti. Galiausiai linktelėjau ir priėjau prie Eidenos kuri suraukusi antakius klausėsi ką jai sako medžiotojas.
- Kas jam negerai?! – sušnypštė ji. – Po visko ką padarė kaip jis drįsta dar rodytis mieste. Tu tikras jog tau viskas gerai? – ji atsisuko į mane ir aš kilstelėjau antakius. – Gerai, mes tave paimsim, niekur neik.
- Nepamenu jog būčiau minėjusi surinkti šiukšles.
- Žinau, atleisk, bet jam reikia pagalbos.
- Tai tvarkykis viena, - atrėžiau numesdama automobilio raktelius.
- Paklausyk, - ji pastvėrė mane už rankos, bet pamačiusi mano žvilgsnį akimirksniu paleido. – Jį užpuolė, jėga bandė nugabenti medžiotojams ir už visko yra Meisonas, jis mano...
- Taip žinau, jis tavo tėvas.
- Dėdė, - pataisė ji ir aš užmerkiau akis.
- Gerai, važiuokim kol nepersigalvojau.
Ji akimirksniu linktelėjo ir mes visi trys išskubėjome iš mano buto. Eidama pažvelgiau į Luko duris, bet nuojauta sakė, kad jo nėra bute.
Atsisėdau už vairo, o Eidena įsitaisė šalia, tad Zkui liko galas. Važiavau merginos padiktuotu adresu ir ilgai netrukus pastebėjau siluetą kuris slėpėsi už telefono būdelės. Man sustojus mergina iš karto išlipo, o aš paliepiau vampyrui persėsti. Tik to betrūktų jog tas kvailys bandytų sužeisti Zaką. Tada tiesiu taikiniu įvažiuočiau į sieną.
Kai abu medžiotojai įlipo į mašiną, pažvelgiau į Andrė. Jis atrodė gerai aplamdytas. Plaukai susivėlę, ant veido raudona mėlynė, lūpą prakirsta. Net jo krumpliai buvo nubrozdinti, o tamsūs marškinėliai praplyšę. Iš to kaip jis sunkiai kvėpavo galėjau būti tikra jog gavo tikrai ne vieną smūgį į savo krūtinę.
- Kodėl atvažiavai su ja? – pyktelėjo tamsiaplaukis ir aš kilstelėjusi antakius pažvelgiau į medžiotoją.
- Tavo vietoj užčiaupčiau burną arba gali lipti iš automobilio.
- Elkis gražiai, - paprašė Eidena.
- Kodėl Meisonas tavęs nori? – įsukau atgal į kelią ir sustojusi pažvelgiau į merginą. – Kur vežti?
- Važiuok namo, aš jį parvešiu savo automobiliu.
Nuostabu, tai dabar aš ne tik psichologė, bet dar ir vairuotoja. Prakeikti paaugliai ir jų sumauti norai. Jiems pasisekė jog dar nespėjo sutikti mano tamsiosios pusės.
- Pasakok, - tyliai prabilo tamsiaplaukė ir aš vos matomai pažvelgiau į veidrodėlį.
- Meisono pasiųsti vyrai bandė jėga mane įsodinti į automobilį. Jie sakė jog duotas įsakymas iš viršaus.
- Arčeris, - sušnypštė ji ir aš pradėjau galvoti kur esu tą vardą girdėjusi.
- Tas senis vis dar gyvas? – visų žvilgsniai susmigo į mane ir Eidena sučiaupusi lūpas linktelėjo. – Tai ką padarei jog jie tavęs nori? Kai prieš kelias dienas sutikau Meisoną jis buvo tavim lyg apsėstas, bet tu neatrodai kažkuo ypatingas.
- Buvai sutikusi Meisoną? – Andrė palinko į priekį, o aš lėtai linktelėjau. – Ar jis ką nors sakė?
- Taip. Palikau jį gyvą tik todėl jog jis suteikė man reikalingos informacijos, bet pažadėjau kai kitą kartą sutiksiu jis mirs. Tačiau Meisonas patikino jog vos tik tave sugaus išsinešdins iš šio miesto.
- Ir tau nekilo įtarimas jo paklausti kodėl? – pyktelėjo Eidena ir aš prilėtinau.
- Kodėl turėjau? Man nerūpi medžiotojų reikalai.
- Nika, - įsiterpė Zakas ir aš pastebėjau už mūsų tris juodus visureigius.
- Žinau, jie mus seka, - tarstelėjau ir visiškai sustojau.
- Ką tu darai? – pyktelėjo mergina ir aš nusisegusi saugos diržą pažvelgiau į ją. – Mums reikia dingti iš čia.
- Juk tu medžiotoja, tokia pat stipri kaip ir tikrintojai, ko tu bijai?
- Jų daugiau? – sukandęs dantis ištarė Andrė ir dabar jau aš pavarčiau akis.
Išlipau iš automobilio ir prie manęs iš karto atsidūrė Zakas. Vaikinas buvo pasiruošęs kovai, bet tikėjausi jog to neprireiks. Aš vis dar jaučiau savo galias, o saulė nusileis už mažiau nei penkiolikos minučių todėl nebuvo ko jaudintis. Žmonės man buvo smulkmena, tuo labiau Meisonas.
Vyras pirmas išlipo iš mašinos, o paskui jį ir kiti. Prie manęs priėjo Eidena su Andrė ir aš pastebėjau kaip sunku vaikinui stovėti. Jam tikriausiai lūžo ne vienas kaulas. Keista kaip jis apskritai dar stovi, o ne dejuoja iš skausmo.
- Nikasa, - prabilo Meisonas žengdamas du netvirtus žingsnius. – Man tik reikia Andrėjaus. Pasiimsim jį ir keliausim savais keliais.
- Jeigu pamenu gerai, sakiau kai kitą kartą tave sutiksiu, tu lavonas be kaulų.
- Manau iki to laiko kol tu pasikeisi aš jau būsiu toli, - vyptelėjo jis.
Kaip visada, savimi pasitikintis mulkis. Šyptelėjau laukdama kol jis prieis, bet vietoj to į priekį pradėjo eiti jo vyrai. Aštuoni ginkluoti medžiotojai. Eidena akimirksniu įsitempė, Zakas suspaudė kumščius ketindamas bet kurią akimirką pulti, bet iš mano lūpų prasprūdo juokas.
Visiškai nebijodama žengiau į priekį ir iškėlusi rankas pajutau kaip galia manyje pradeda pulsuoti. Ji nebuvo stipri, bet to užteks juos įbauginti. Aš buvau pabaisa ne tik vampyrams bet ir medžiotojams. Būtent dėl šios priežasties Arčeris manęs ir vengė, nes kuo puikiausiai žinojo, jog susitikus su manimi jo amžinas gyvenimas pasibaigs.
Galia manyje buvo tokia tamsi ir šalta jog pajutau kaip visas kūnas sustingsta. Tačiau po akimirkos ji atpalaiduoja mano pirštus ir visi medžiotojai su didžiule jėga buvo nublokšti į visureigius. Meisonas akimirksniu atsitraukė ir pažvelgė į savo laikrodį. Jo kūnas įsitempė, o galvą išvagojo prakaito lašeliai. Jis bijojo ir ne be reikalo.
- Bet kaip, - sušnabždėjo jis vis dar žiūrėdamas į gulinčius vyrus. – Dar saulė nenusileido.
- Regis pamiršau paminėti apie pokyčius, - gūžtelėjau pečiais ir pradėjau artėti link jo. – Gera žinia ta, kad nesu bejausmė kalė, man rūpi ir aš visai netrokštu tavęs žudyti, Meisonai. Tačiau kita mano pusė nebus tokia gailestinga. Perspėjau tave jog daugiau nesipainiotum man po kojom.
- Man tik reikia jo, - jis mostelėjo ranka į Andrė.
- Turiu tave nuliūdinti, dabar jau jis man reikalingas. – Meisonas norėjo prieštarauti, bet pasinaudodama galiomis nubloškiau jį į automobilio priekinį stiklą.  – Turi aštuonias minutes iš čia dingti, ir melskis visiems dievams, jog neapsisukčiau ir nepradėčiau tavęs medžioti.
Po šių žodžių jis atsistojo taip greitai jog vos sulaikiau šypseną. Visi medžiotojai susėdo atgal į savo visureigius ir nieko nelaukdami apsisuko atgal. Tačiau man nepraslydo pro akis Meisono žvilgsnis. Jis liepsnojo pykčiu ir aš žinojau, jog jis šito pažeminimo nepamirš. Deja, ne su ugnimi jam žaisti, nes aš jį galėjau sunaikinti vos spragtelėjus pirštams.
Atsisukau atgal suvokusi, jog jeigu nepaskubėsim, šiai trijulei kils didelių problemų.