Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

15. Dalis

Vyro akyse mačiau siaubą. Jis visai nesitikėjo manęs čia sutikti. Per tiek metų jis vargiai pasikeitė. Vis dar buvo toks pat patrauklus kaip ir tada paauglystėje kai sekiojo mane ir Tailorą. Jis pavydėjo broliui, Meisonas visada norėjo būti jo vietoje, turėti tai ką turi Tailoras. Deja, man jis buvo tik maištingas paauglys norintis lygiuotis į savo brolį ir tuo pačiu turėti daugiau nei jis.
Jis žinojo apie mane ir Tailorą, jis žinojo jog brolis būtų paaukojęs viską, kad tik būtų kartu su manimi. Tačiau tuomet viskas pasikeitė. Tailoras įsimylėjo, o Meisonas pradėjo karjierą.
- Meisonai, kokia staigmena. – šyptelėjau nuverdama tamsiaplaukį vyrą. Jo plaukai buvo trumpai nukirpti, o ant veido nesimatė barzdos šiurelių. Jis buvo susitvarkęs, ne toks kokį mačiau Tailoro prisiminimuose. – Pasiilgai manęs?
- Nikasa, - sušnabždėjo jis akimirksniu žengdamas žingsnį atgal.
Baimė priverčia žmones nustoti galvoti. Įsijungia tik išlikimo instinktas, o norint gyventi gali padaryti viską.
- Aš nieko nepadariau, - papurtė galvą jis ir aš kilstelėjau antakį.
- Dėl šito galėčiau pasiginčyti. – Atsidūriau priešais jį ir ištiesiau ranką, bet vyras greitai atsitraukė. – Padarei daugybę blogų dalykų kol nesimatėm. Nekalbu apie Eideną kurią palikai numirti, beje, du kart.
- Nevelk jos į tai, - sušnypštė jis ir aš rankos mostu nubloškiau jį tiesiai į sieną.
- Tu geriau nei kas kitas turėtum žinoti jog įsakinėti man yra prasta mintis. Ji jau seniai įsivėlusi. Tik man įdomu ką čia veiki tu?
- Aš čia tik trumpam, pasiimsiu Andrė ir tu daugiau manęs čia neišvysi, pažadu.
Meisonas sunkiai atsistojo nuo žemės ir ranka nusivalė kraują. Dabar man jau buvo įdomu, kam jam prireikė Andrė. Tai tas medžiotojas kuris buvo mano namuose. Jis neatrodė kažkuo išskirtinis, tuo labiau stiprus.
- Jis medžiotojas, Arčeris davė įsakymą grąžinti jį į būstinę. Daugiau nieko nežinau, prisiekiu.
- Na jeigu tai viskas, - žengiau šalia jo ir nusišypsojau.
- Palauk, - jis prisišliejo prie sienos ir pakėlė į mane savo akis. – Žinau, kad ieškai šmėklos, taip pat Tatijanos ir savo motinos, aš galiu padėti.
- Aš galiu viską sužinoti vos prisilietus, - priminiau jam, bet vyras papurtė galvą.
- Nesužinosi, nes mano šaltiniai man praneš tik rytoj.
Suspaudžiau lūpas svarstydama ar verta juo pasitikėti. Kita vertus jeigu jis ir melavo, turėtų žinoti jog nuo manęs nepasislėps. Aš jį net ir iš po žemių iškasiu.
- Jeigu man meluoji juk supranti, kad ilgai negyvensi?
- Nemeluoju, prisiekiu jau rytoj vakare turėsiu tau reikiamos informacijos.
Ištraukiau lapelį ir greitai užrašiusi savo telefono numerį numečiau jį prie vaikino kojų. Meisonas iš karto suklupo ir pastvėręs lapelį įsikišo į džinsų kišenę. Jis bijojo. Visi manęs bijojo ir ne be reikalo.
Liko valanda ir penkiolika minučių. Nebeturėjau čia daugiau ko veikti, todėl patraukiau atgal į butą tikėdamasi ten rasti Luką. Turėjau išsiaiškinti kas per padaras jis yra ir kodėl šalia jo esu tokia silpna ir pažeidžiama. Tačiau vos atsidūrusi savo aukšte parkritau ant kelių.
Vos per sekunde į mane trenkė visos emocijos, kitų regėtas skausmas, pyktis, pagieža, sielvartas, neapykanta, nerimas, baimė. Galva pasidarė tokia sunki, lyg švininė ir aš neištvėrusi surikau. Nebegalėjau nei pajudėti nei nuslopinti mane užplūdusių emocijų. Viskas užklupo  vienu metu. Tarsi būčiau laužoma iš vidaus. Vėl ir vėl. Tarsi jausčiau nužudytų aukų skausmą kuris dabar draskė mane.
Ašaros graužė akis, plaučiuose strigo oras, o kūnas tarsi subliuško. Gulėjau ant šaltų grindų suvokusi jog saulė dar nenusileido ir aš neturėčiau jausti, bet jaučiau. Kūnas kaito su kiekvieną sekunde, tarsi būčiau įmesta į liepsnas. Norėjau draskyti gerklę, bet net nesugebėjau pakelti savo rankų.
Girdėjau balsus, nesuvokiau kieno jie nes viskas susiliejo į vieną. Tačiau balsai stiprėjo ir aš pajutau šaltas rankas ant savo kūno. Norėjau parplėšti savo akis, bet nesugebėjau, man per daug skaudėjo.
Prisiminiau kiekvieną akimirką, nuo tada kai tapau pabaisa. Daugybę kartų troškau mirties, užbaigti šias kančias kurios tęsėsi taip ilgai. Skausmas tiek fizinis tiek emocinis tempė mane žemyn į tamsą iš kurios nenorėjau ištrūkti. Norėjau jog ji visiškai mane pasiglemžtų, kad tik nustočiau jausti.
- Paruošk šaltą vonią, - įsakmus, tvirtas balas kuris privertė mane atmerkti akis. – Viskas bus gerai, aš tavimi pasirūpinsiu.
- Ne, - sušnabždėjau, bet balsas buvo toks silpnas jog vargu ar vaikinas išgirdo.
Mano skruostais riedėjo ašaros grauždamos mano odą. Kūną ir toliau laužė skausmas kuris vis stiprėjo. Krūtinėje jaučiau kaip stipriai daužosi mano širdis ir norėjau jog visa tai liautųsi.
Jaučiau jog krentu į tamsą, bedugnę kurioje nė lašelio šviesos. Jaučiau siaubingus smerkiamus žvilgsnius kurie lyg aštrūs peiliai braižytų per visą mano odą. Aš buvau viena, visiškai viena aklinoje tamsoje be galimybės ištrūkti iš šio košmaro. O jų žvilgsniai ir nuodingi žodžiai toliau darkė mane iš vidaus.
Norėjau viską paleisti, atsisakyti to jausmo kuris draskė mane į milijona smulkių detalių, o po to lipdė lyg kokį brokuota daiktą. Troškau vėl nejausti, tapti kaip ledo viršūnė, bet aš tirpau su kiekviena ilga sekunde kuri vertė mane prisiminti viską.
Aš buvau pabaisa, aš siaubingas jo sukurtas monstras be galimybės rinktis. Milijonus kartų klausiau savęs kodėl aš? Kodėl šį skausmą turiu nešti viena. Kodėl jis tiesiog neužbaigė mano gyvenimo, visai kaip tų kitų paaukotųjų. Tačiau jam atsakyti ir nereikėjo. Giliai viduje aš visada žinojau tiesą. Aš buvau nemylima, niekinama, štai kodėl turėjau kentėti motinos nuodėmę ir visų likusių šeimų. Aš buvau klaida, jos dėmė kurią ji troško nusitrinti, bet ji tik didėjo, tamsėjo kol visiškai nebeliko vietos gailesčiui.
Aš visada viena, niekas negalėjo suvokti tikro mano skausmo ir kokios mintys sukasi mano galvoje. Niekas negalėjo suprasti jog dar būdama visiškai maža aš negalėjau valdyti savo kūne pasėtos tamsios sėklos. Ji nesimėgaudavo, nesididžiuodavo, ji tik ateidavo ir nužudydavo visus kurie jai atrodė skanūs lyg desertas. Ji egzistavo žudyti nusidėjėlius, o aš kankintis už tai ką padarau naktį. Galėjau su tuo susitaikyti nes žinojau jog niekada niekas nepasikeis, tačiau dabar jausdama tai ką padariau naktį buvo per daug. Aš negalėjau to ištverti, negalėjau to kontroliuoti. Tik troškau jog šis skausmas išnyktų kartu su mano jausmais.
Amžinybė gali būti labai ilgas laiko tarpas, arba trūkti vos kelias akimirkas. Kai praplėšiau savo akis kambaryje jau buvo šviesu. Gulėjau savo lovoje ir jaučiausi tokia silpna. Mano drėgni plaukai lipo prie veido, o sutrūkinėjusios lūpos džiūvo. Mano kvėpavimas buvo lėtas, tačiau toks sunkus jog kiekvieną kart įkvėpus norėdavau vėl užmerkti akis. Jaučiausi tokia silpna, pažeidžiama, tačiau tai buvo ne viskas. Kažkas pasikeitė, tik dar nežinojau kas.
Pasukau galvą į šoną ir šalia išvydau detektyvą. Vaikinas sėdėjo ant kėdės nuleidęs galvą ir susidėjęs rankas ant krūtinės tolygiai alsavo. Jis miegojo. Tamsūs marškiniai ir dvi pirmos sagos atsagstytos, iki alkūnių paraitotos rankovės ir aš palinkau į priekį norėdama pamatyti ar jis turi tokia pat žymę kaip ir aš. Tačiau tarsi pajutęs, kad į jį spoksau, jis atmerkė akis, o aš akimirksniu sulaikiau kvėpavimą. Luko žalios akys buvo įsmeigtos į mane ir man pasidarė nejauku.
- Ką čia darai?- sušnabždėjau vis dar nepaleisdama jo žvilgsnio.
- Kaip jautiesi?
- Kas tu? – primerkiau akis bandydama suprasti kas jis toks, bet jis atrodė kaip žmogus.
- Sakykim, kad esu žmogus su privalumais.
Jis lėtai pakilo nuo kėdės ir nelaukęs mano leidimo atsisėdo šalia. Ištiesęs ranką nubraukė mano plaukų sruogas ir jo lūpose išvydau vos matomą šypseną.
- Jau seniai laukiau kada mudu susitiksime.
- Kodėl tu mano bute? – sušnypščiau nustumdama jo ranką. Nuo prisilietimo mane net nupurtė. – Kad ir kas esi nesipainiok man po kojom, nes kitaip...
- Kitaip kas? – kilstelėjo antakį jis.
- Tu nė nežinai ką aš sugebu.
- Kuo puikiausiai nutuokiu. Kaip jautiesi? Ar dar ką nors skauda?
Nespėjus man atsakyti vaikinas paėmė mano ranką ir spustelėjo. Žvelgiau į jį negalėdama suprasti kodėl jaučiuosi taip keistai. Negana to nesugebėjau pamatyti nieko. Tarsi mano galia nublanktų prieš jo, arba jis turėjo labai gerą sieną kurios negalėjau pereiti.
Suspaudusi lūpas žvelgiau į jo pirštus jausdama šilumą. Nieko panašaus niekada nejausdavau. Tam tiesiog nelikdavo vietos kai į galvą plaukdavo to žmogaus prisiminimai ir mintys. Tačiau dabar jaučiau prisilietimą kuris mane ramino.
Pakėliau akis ir sutrikusi nežinojau ką pasakyti. Norėjau suvokti kas jis yra, kodėl negaliu matyti jo minčių, kodėl jo prisilietimas padaro mane tokia silpną ir tuo pačiu...
Negalėdama patikėti palinkau į priekį. Juk būtent to visa gyvenimą troškau, turėti pasirinkimą, ir dabar jį gavau. Ištiesiau kitą ranką ir paliečiau vaikino skruostą. Visada troškau žinoti koks tai jausmas, koks jausmas paliesti kitą ir žinoti, jog saulei nusileidus jo nenužudysiu. Aš niekad negalėdavau suartėti, nes nuo prisilietimo būdavo sunku susivaldyti ir susikoncentruoti į tai kas vyksta čia ir dabar. Net ir būdama su Tailoru nejaučiau nieko panašaus ką dabar jaučiu nuo menko prisilietimo.
- Išviriau sriubos, - staiga atsilapojo durys ir mudu su detektyvu vienas nuo kito atsiplėšėme lyg du nusikaltimą padarę paaugliai. – Sutrukdžiau? – pasidomėjo aukšta blondinė kurios čia niekada nebuvau mačiusi. Ji nužvelgė mudu abu ir Lukas garsiai atsidusęs atsistojo.
- Ką čia veiki, Reičele?
Kilstelėjau antakius laukdama paaiškinimo, bet blondinė kuri atrodė vos keliais metais vyresnė nei aš tik šyptelėjo nusibraukdama nuo veido savo šviesią plaukų sruogą.
Man iš ties reikėjo pavalgyti. Kad ir kas ta blondinė buvo, galėjo paaiškinti ir prie stalo. Praeidama pro ją netyčia paliečiau jos ranką ir į mane akimirksniu pradėjo plaukti merginos prisiminimai. Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau kiekvieną vaizdą kiekvieną ištartą žodį ir negalėdama patikėti pažvelgiau į Luką.
- Kas per velnias? – sušnypščiau akimirksniu pasitraukdama į šoną.