Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

12. Dalis

Jaučiau merginos žvilgsnį, net ir užsimerkusi galėjau būti tikra ji nori apie kažką pasikalbėti. Kelis kartus garsiai atsidususi ji privertė mane pagaliau pažvelgti į ją.
Nuoširdžiai, ji mane užknisa.
Trumpučiai iki pečių plaukai sukosi nedidelėmis garbanomis, ir ji vis nenustodama kramtė savo apatinę lūpą. Jos pirštai stipriai spaudė automobilio vairą ir aš pradėjau nerimauti, kad jį sutraiškys ir tada nulėksime į griovį. Nors ir nemirsiu, bet po velnių, velniškai skaudės ką nors susilaužius.
- Kas yra? – galiausiai prabilau suirzusi.
- Žinau, kad tau bus sunku suprasti, - ji trumpam pažvelgė į mane, o aš kilstelėjus antakį laukiau kol ji užbaigs sakinį. – Tikriausiai nesupranti kas nutiko ir, - ji nervingai persibraukė plaukus ir šyptelėjo puse lūpų. – Kaip čia paaiškinus? Egzistuoja ne tik žmonės.
- Aš žinau, - burbtelėjau vėl nusukdama akis į langą.
- Žinai?
- Taip, žinau. Man įkando prakeiktas vampyras. Esu tikra jis ilgai negyvens.
- Ak, tai tu žinai apie vampyrus, - atsiduso ji iš palengvėjimo. – Taip jis ilgai negyvens, pasiunčiau savo draugą Andrė, jis ras tą vampyrą ir juo atsikratys.
- Ką tu sakai, - burbtelėjau užmerkdama akis.
Man vis dar svaigo galva, negana to jaučiau skausmą smilkiniuose ir kaklo vietoje kurioje buvo didelė žaizda. Bent jau kraujas nustojo bėgti. Nenorėjau apkraujuoti savo automobilio salono.
- Nikole, kaip seniai žinai apie vampyrus? – jos klausimas man nesukėlė jokių emocijų. Galėjau jai pasakyti tiesą, bet ji tikriausiai bandytų mane čia ir dabar nužudyti.
- Seniai.
- Žinai ir apie medžiotojus?
- Žinau daugiau nei tu manai, - prisipažinau ir mergina galiausiai sustojo stovėjimo aikštelėje. – Ačiū, kad parvežei, nuo čia susitvarkysiu pati. Kavos gėrimą turėsime atidėti.
Vos tik atidariau duris ir pabandžiau išsilaikyti ant savo kojų, suvokiau jog tuoj mano veidas palies žemę. Ta padugnė išgėrė tikrai ne vieną litrą mano kraujo. Dėl to ir jaučiausi tokia silpna ir bejėgė. Tačiau taip ir nepasiekiau žemės, nes greita merginos reakcija pagelbėjo. Ji stipriai suėmė mane už rankos ir atrėmusi į mašiną privertė nuleisti galvą.
Kelis kartus sunkiai įkvėpusi leidausi jos vedama į pastatą. Kitaip tikriausiai šliaužčiau arba ropočiau vis atgavus sąmonę.
Kažkas buvo ne taip, tačiau kol ji vedė mane į pastatą niekaip negalėjau suprasti kas negerai. Atrodė jog šią akimirką tiesiog negalėjau prisiminti kažko labai svarbaus. Giliai įkvėpusi atsirėmiau į savo duris ir iš rankinės ištraukiau raktus. Eidena padėjo man įeiti į vidų, o kai užtrenkė duris pasodino mane ant sofos ir išsižiojusi apsidairė.
- Nika, brangute, jau grįžai? – į svetaine įėjo Zakas ir mano širdies ritmas sulėtėjo. – O, - ištarė jis nuleisdamas savo telefoną.
Eidena kelias akimirkas tiesiog spoksojo į vaikiną, o tuomet pastvėrusi kėdę ją perlaužė. Viskas vyko per greitai mano mirtingoms akims. Ji jau rankose laikė medžio gabalą ir taikėsi į Zako širdį.
Prispaudusi blondiną prie sienos ji įrėmė gabalą medienos jam į krūtinę ir aš atsistojusi susiėmiau už galvos. Kaip man šiandien viskas nusibodo.
- Jeigu jį nužudysi turėsi didelių nemalonumų, - tarstelėjau ir mergina vos matomai pažvelgė į mane.
- Jis vampyras, - iškošė pro sukąstus dantis, o aš tik gūžtelėjau pečiais.
- Žinoma, kad jis vampyras.
- Gyveni su vampyru?
Suspaudžiau lūpas vos nelepteldama jog ji pati su vienu tokiu gyvena ir net dalijasi lova. Tačiau tuomet ji pradėtų klausinėti, o man to visai nereikia.
- Ar gali paleisti Zaka? – susverdėjau ir laiku atsirėmiau į staliuką.
- Nika, tu sužeista, - vaikino veide šmėstelėjo panika ir tas greit išsilaisvinęs iš Eidenos gniaužtų atsirado priešais mane. – Kas nutiko? Tau įkando, - patraukdamas plaukus jis pažvelgė į žaizdą. – Prigulk, tuoj viską sutvarkysiu.
Jo padedama atsiguliau ant sofos ir sunkiai įkvėpusi užmerkiau akis. Kelias akimirkas klausiausi savo širdies dūžių kai suvokiau kas negerai. Eidena prie manęs prisilietė ne vieną kartą, o dabar dar ir Zaks. Nei vieno nei kito nemačiau prisiminimų, tarsi būčiau paprastas žmogus. Kas per šūdas?
Mane iš karto išmušė šaltas prakaitas ir pasidarė sunku kvėpuoti. Kai Zakas sugrįžo padėjo atsisėsti ir ištiesė puodelį su arbata. Drebančiais pirštais apglėbiau šiltą puodelį ir bandžiau suvokti kodėl tai vyksta su manimi. Per kūną perbėgo nemalonus jausmas ir aš iš karto pažvelgiau į žymę kuri buvo ant mano riešo. Ką ta kalė man padarė?
- Dabar aišku kodėl žinai apie vampyrus, tu su vienu jų gyveni, - piktai išrėžė tamsiaplaukė ir aš suspaudusi lūpas pažvelgiau į ją.
- Ne tavo reikalas su kuo gyvenu, - atrėžiau pikčiau nei norėčiau ir ji žengė kelis žingsnius link manęs.
- Ar tu jam duodi savo kraujo?
- Ne, bet jeigu taip ir būtų, tai ne tavo reikalas. – papurčiau galvą ir Zakas suspaudęs lūpas atsisėdo šalia.
- Gerai, tai ne mano reikalas, - skėstelėjo rankomis ji.
- Aš niekada jos nenuskriausčiau, - prabilo blondinas sunerdamas pirštus. – Tiesa pasakius būna valandų kai aš jos prisibijau, - nusijuokė jis, o aš mečiau piktą žvilgsnį į jo pusę. – Pripažink, gali būti iš ties bauginanti.
Pavarčiau akis nes dabar tikrai norėjau jam gerai vožti per veidą. Tačiau dar nespėjus ko pasakyti pasigirdo durų skambutis. Sutrikusi pažvelgiau į Zaką. Vieninteliai kurie žinojo, kad aš čia gyvenu be šviesiaplaukio buvo tik detektyvas ir merginos tėvas. Nei vieno nei kito dabar matyti tikrai netroškau. O tuo labiau Eidenos kuri nenuleido medžio gabalo ir buvo pasirengusi bet kurią akimirką jį suvaryti į Zako krūtinę.
Merginai nuėjus atidaryti mano buto durų išvydau aukštą tamsiaplaukį. Bandžiau prisiminti kur jį mačiau. Ak taip, Andžės prisiminimuose. Tai tas pats vaikinas kuris įskaudino Eidena ir ją net kelis kartus pakišo. Suktas šunsnukis. Tik man buvo įdomu ką jis veikia mano bute.
- Prieš tau įeinant į vidų turiu kai ką pasakyti, - ji grįžtelėjo atgal įsmeigdama žvilgsnį į Zaką. – Tas blondinas vampyras, bet jis...
Ji nespėjo užbaigti sakinio kai Andrė prasibrovė pro ją ir pribėgo prie ramiai stovinčio Zako.
- Nuostabu, gal išsižudykit, pakelsit man nuotaika, - leptelėjau pirštus prispausdama prie smilkinių. Prisiekiu tas galvos skausmas darosi siaubingas.
- Ar radai ta vampyra? – paklausė tamsiaplaukė ir Andrė atsitraukęs perėjo kambarį.
- Ne, jis tikriausiai pabėgo, ar pameni kaip tas vampyras atrodė?
Visų žvilgsniai susmigo į mane ir aš vos sulaikiau šypseną. Žinoma aš žinojau kaip jis atrodė, bet dabar tai buvo nesvarbu. Nes vos pasikeitusi aš jį sumedžiosiu ir priversiu atsiimti už viską, ką man padarė.
- Ne, tai įvyko labai greitai, - gūžtelėjau pečiais, bet tamsiaplaukis atrodo nepatikėjo.
Jis tikriausiai manė, jog pasiųsiu Zaką jo nužudyti, arba pati imsiuosi iniciatyvos. Kartais žmonės padaro iš ties kvailus sprendimus. Bet vos atėjus vakarui aš nebebūsiu tik žmogus.
Suskambo mano mobilus ir Zakas akimirksniu ištiesė jį man. Žvilgtelėjusi į ekraną nieko nelaukdama atsiliepiau.
- Turiu gerų naujienų, - prabilo vyras ir aš užmerkiau akis. Pagaliau, bent kažkas vyksta. – Nori susitikti?
- Žinoma, už valandos, parašysiu kur, ačiū. – šyptelėjusi išjungiau pokalbį ir pažvelgiau į savo svečius. – Buvo iš ties smagu su jumis paplepėti, bet dabar jums laikas eiti.
- Na jau ne, - tarstelėjo susidėdamas ant krūtinės rankas Andrė.
- Taip, mums laikas. – Eidena pastvėrė draugą už alkūnės ir pradėjo tempti link durų. – Atleisk už visus nesklandumus, - vyptelėjo ji ir aš linktelėjau. – Pasimatysime rytoj?
- Žinoma, - atsidusau ir jiems išėjus pažvelgiau į Zaką. – Paruošk mašiną, turim darbo.
Vampyras akimirką pažvelgė į mane ir linktelėjęs nuskubėjo į kitą kambarį.