Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

3. Dalis

Troškinys man tikrai patiko ir viską suvalgiusi dar išgėriau puodelį arbatos. Nora buvo nepaprastai miela, su ja būčiau galėjusi kalbėtis nors ir visą vakarą, tačiau būtų geriau jeigu taip nenutiktų. Kita mano pusė nebuvo tokia draugiška ir miela kaip ši, dieninė mano pusė.
Po vakarienės ji parodė man vonios kambarį, davė rankšluostį ir pranešė jeigu tik ko prireiks būtinai kreipčiausi. Eidena iš ties turėjo nuostabią motina, nors ji ir nebuvo jos biologinė, bet ji ją mylėjo. Ji taip pat mylėjo ir Izabelę kurią priglaudė. Kai ji nuėjo patikrinti mergaitės namų darbus, aš nuėjau į svečių kambarį ir atsisėdau ant paruoštos lovos.
- Galiu užeiti? – pasibeldė Tailoras ir vos pravėrė duris.
- Žinoma, - tarstelėjau vis dar neatitraukdama akių nuo telefono.
- Atnešiau Eidenos palaidine, su ja galėsi miegoti.
- Ne savo marškinius?- vyptelėjau pakeldama akis.
Vyras akimirksniu užtrenkė duris ir priėjęs numetė ant sofos tamsius marškinėlius. Prisitraukęs kėdę jis atsisėdo priešais mane ir sunėrė savo pirštus. Oho jis gali būti iš ties patrauklus kai to nori. Šyptelėjusi puse lūpų padėjau telefoną į šalį ir laukiau kol praeis tris minutės.
Tailoras sėdėjo ir stebėjo mane. Jis nors ir nebebuvo medžiotojas, tačiau niekada nenustojo treniruotis. Jis būtų lengvai mane sutvarkęs, tačiau jis nebūtų turėjęs šansų su kita mano puse. Ta kuri buvo stipresnė, kuri turėjo galią ir nebijojo jos panaudoti.
Dvi minutės ir penkiolika sekundžių. Atsistojusi priėjau prie nedidelio baro. Ištraukusi konjaką įsipyliau į stiklinę ir ištiesiau jam, tačiau vyras nepajudėjo iš vietos. Minutė ir penkiasdešimt viena sekundė. Nusibraukusi plaukus į šoną priėjau prie lango ir stebėjau kaip pasislepia paskutiniai saulės spinduliai.
Tailoras atsistojo ir žengė kelis žingsnius prie manęs.
- Ar gali pažadėti jog šiandien nemedžiosi?
- Žinoma, - linktelėjau, nes dar nebuvau spėjusi prie kažko prisiliesti. Nors mielai norėjau dabar nudėti tą detektyvą per kurį sudaužiau savo automobilį. – Juk aš tik atvažiavau.
- Ar mano šeima saugi?
Penkiolika sekundžių.
- Niekada jų nenuskriausčiau, - sušnabždėjau užsiversdama stiklinę.
Mano širdies dūžiai pasidarė lėtesni, kraujas sustingo venose, o oras užstrigo plaučiuose. Viena sekundė, tik tiek reikėjo jog viskas apsiverstų aukštyn kojom. Žengiau netvirtą žingsnį atgal ir dar neatsisukdama žinojau, kad Tailoras jau eina prie durų.
Viskas išnyko, nebeliko jausmų, nebeliko skausmo, jokių emocijų kurios darė mane žmogumi. Nebeliko ir gailesčio. Buvau tik aš, pabaisą kurią pavertė mirtis, mane pabučiuodama. Nejaučiau keršto troškimo, tik norą medžioti. Tai ką dariau beveik tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt tris metus. Aš medžiojau sielas kurios turėjo mirti, kurios nebuvo vertos gyvenimo, bet į tą sąrašą įrašiau dar papildomas pabaisas. Tik kelios šmėklos ir karališkos šeimos. Kita mano pusė troško keršyti, ji jautė per daug, o man nerūpėjo. Viskas ko norėjau tai daryti tai kam buvau sukurta.
- Sėskis, - paliepiau atsidurdama priešais Tailorą.
Akimirką sutrikęs jis žengė žingsnį atgal. Jo veido išraiška akimirksniu pasikeitė ir jis suvokė jog aš pasikeičiau. Jo pirštai susispaudė, žvilgsnis pasidarė aštresnis ir galiausiai nesiginčydamas jis atsisėdo.
- Nikasa, - ištarė jis vėl susmukdamas į kėdę. – Tu pažadėjai.
- Žinau, ir neketinu laužyti pažado, būtų apmaudu jeigu tavo miela dukrelė išvystų ką padariau, - vyptelėjau atsiklaupdama šalia jo. – Mudviem kadaise buvo labai linksma, ar ne? – nesulaukusi jo atsakymo pirštais perbraukiau per jo ranką ir kilstelėjau antakius. – Turiu tau darbo.
- Tarėmės ne taip.
- Nesvarbu kaip tarėmės, - žinojau ką dabar jis mato ir negalėjau nulaikyti šypsenos kurią per tiek metų įvaldžiau. – Noriu jog išsiaiškintum viską apie detektyvą kuris mane sulaikė.
- Kodėl tau rūpi?
- Jis ne žmogus, - ištariau prisiliesdama prie jo ausies. Mano pirštai nuslydo ant jo plaukų ir aš pasukau galvą į duris. – Jis ne vampyras. Jis arba mirtis, arba kažkas ką sukūrė mirtis ir pasiuntė mane stebėti. Tas vyras ne veltui pasimaišė mano kelyje.
- Aš surinksiu informacija, - sušnabždėjo ir pažvelgė į duris.
- Labai gerai, - vyptelėjau atsitraukdama nuo jo.
Jis atsistojo ir tą pačią akimirką į kambario duris pasibeldė Nora. Vyras atidarė duris ir bandė šypsotis, o aš nutaisiusi nekaltos mergaitės veido išraišką paėmiau numestus marškinėlius. Akimirką šviesiaplaukė spoksojo į savo vyrą tarsi jis būtų padaręs kokį nusikaltimą, tačiau kai jos žvilgsnis nuslydo prie manęs ji greitai nusišypsojo ir nervingai persibraukė plaukus.
Palinkėjusi labos nakties jiedu išėjo palikdami mane vieną. Nusimečiau visus drabužius nesivargindama apsirengti marškinėlių atsiguliau į paruoštą lovą ir spragtelėjusi pirštais išjungiau šviesą. Dar nebuvo naktis, o tuo labiau nebuvo laikas miegoti, tačiau nieko kito nebuvau suplanavusi. Dabar užmerkusi akis galvoje mačiau kiekvieną akimirką kurią praleidau būdama žmogus. Tik šį kartą man netrukdė jausmai. Dieninė mano pusė net nebūtų susimąsčiusi jog su tuo detektyvu kažkas negerai. Jis žinojo, jog aš ten stovėjau ir laukė pačios paskutinės akimirkos. Taip aš atsitrenkiau į jį. Ir jeigu nebūčiau turėjusi savo kvailų emocijų, manęs nebūtų suėmę.
Kartais būdavo iš ties sunku. Dieną mane kankindavo milijonas emocijų su kuriomis tekdavo tvarkytis, o atėjus nakčiai nejausdavau nieko. Mirtis atėmė mano emocijas jog sugebėčiau žudyti. Vargu ar turėdama jausmus galėčiau su tuo susitvarkyti, bet to niekada nesužinosiu.
Įsmeigusi žvilgsnį į lubas pradėjau skaičiuoti. Liko dvi šmėklos. Viena jų slepiasi universitete, kita kažkur miesto centre. Liko penkios karališkos šeimos. Tatijana, Elaiza ir jos dukra Jura. Helena ir jos sūnus Grelis. Tairana ir dvi jos dukros, Zorina ir Zyja. Ir mano motina Kerelė. Ir jos visos pačios ateis. Aš daugiau nebegaudysiu jų. Jos ateis medžioti manęs. Gandai sklinda greitai, o ypač tokie kurie susyja su manimi. Jeigu jie mano, kad galės mane nužudyti tai tegu pabando. Aš su malonumu leisiu jiems smeigti ką tik jie nori į mano kūną prieš juos sunaikinant.
Mano telefonas pradėjo skambėti ir aš išvydusi Zako vardą iš karto atsiliepiau. Kartais nesuprantu kodėl pakenčiu jį. Kartais, o tiksliau labai dažnai noriu jam nutraukti galvą, tačiau su juo buvo smagu. Tik visada yra ribos ir jis tai žinojo.
- Širdele, tavo mašina bus savaite servise, - pranešė jis ir aš nužvelgiau savo nagus.
- Man reikia automobilio po dviejų dienų, - ištariau ir išgirdau kaip vaikinas atsidūsta. – Primink man, kodėl tu vis dar gyvas?
- Nes tau patinku? – bandė spėti jis ir šis pokalbis jau pradėjo mane erzinti.
- Paklausyk manęs įdėmiai vabale, - ištariau lėtai ir atsisėdusi žvilgtelėjau į langą. Pajutau trauką. Ten buvo kažkas tamsaus, žmogystos siela mane kvietė. – Jeigu mano automobilio nebus po dviejų dienų, tau nukris ne tik galva.
- Aiškiai supratau, Niki. – tarstelėjo jis. – Dar kas nors?
- Parašysiu rytoj.
Nespėjus jam atsakyti išjungiau telefoną ir pastvėriau savo drabužius. Greitai apsirengusi atvėriau langą ir iššokau pro jį. Nusileidusi ant kojų pradėjau eiti. Kartais mane net nereikėdavo prisiliesti prie žmogaus, jeigu jis būdavo netoliese aš tiesiog jaučiau trauką. Būtent ten dabar ir ėjau. Maždaug šimtas metrų nuo Tailoro namų išvydau vyrą. Jis ėjo sekdamas merginą. Vargu ar ji suvokė esanti sekama. Ausinukai ausyse ir nuleista galva į telefoną.
Praėjusi pro ją pažvelgiau į vyrą ir šyptelėjau puse lūpų. Jam turėjo būti daugiau nei keturiasdešimt metų. Praplikusi galva, ir ištvirkusi šypsenėlė žaidžianti jo lūpose. Pastebėjęs mane jis iš karto pakeitė krypti. Man net nereikėjo atsisukti jog sugvočiau esanti sekama. Ėjau neskubėdama, dairydamasi vietos kuri būtų ne tokia atvira. Būtų blogai jeigu mane kas nors pamatytų, tada tektų nužudyti ir juos.
Mano dėmesį patraukė senas namas kuriame tikriausiai jau seniai niekas negyveno. Pastūmusi netvirtai stovinčius vartelius įėjau į apžėlusį kiemą kuriame mėtėsi visokios šiukšlės. Pradedant alkoholio buteliais, baigiant nevažiuojančiu dviračiu ir kitu šlamštu kurio čia buvo gausu.
Vyras vis dar mane sekė, tikriausiai nė akimirkos nesusimąstė kodėl tokia mergina kaip aš eina čia. Tikriausiai nė nepagalvojo jog medžiotojas gali taip medžiojamu. Nepalietusi medinių durų jas atvėriau ir užėjau į vidų. Čia buvo tamsiau nei lauke. Čia oras buvo troškus, o dulkės gniaužė gerklę, ar bent jau turėtų. Viskas ką jaučiau tai alkį panaudoti savo galią. Norėjau daryti tai kam buvau sukurta.
- Sveika mažute, - sodrus vyro balsas pasiekė mano ausis ir aš sustojau.
- Labas, - vyras apsilaižęs lūpas apsidairė, ir išsitraukė peilį. – Manai to prireiks? – kilstelėjau antakius ir jis tarsi supratęs ne taip papurtė galvą ir padėjęs peilį toliau atsisegė marškinių sagas.
- Būtent tokie man ir patinka, - lėtai dėliodama žingsnius atsargiai uždariau duris. – Tu toks skanus, - prikandau lūpą ir ištiesusi pirštus paliečiau jo skruostą.
Jis buvo žudikas, prievartautojas, bet niekas niekada jo neįtarė dėl jo vargšios žmonos kurią jis atsikratė prieš trejus metus. Mačiau jo aukas, mačiau ką jis padarė savo žmonai ir kaip apsimetinėjo prieš visą miestelį nekaltu. Jo emocijos, jausmai, pasididžiavimas ir šlykščios mintys perėjo per mane ir jam dar nespėjus prisiliesti savo bjauriomis lūpomis suspaudžiau jo gerklę ir trenkiau jį į sieną.
- Kas per velnias, suknista kale, - suriko jis bandydamas atsistoti.
- Ša, - ištariau ir iškėlusi ranką vėl užspaudžiau jo kvėpavimą. Man nereikėjo prie jo prisiliesti jog galėčiau pribaigti. Oras pradėjo strigti jo gerklėje, o panika atsispindėjo jo akyse. – Pameni kaip smaugei savo mielą žmoną Arija? Arba kai prievartavai tą septyniolikmete Lile? O kur dar penkiolika kitų nekaltų merginų?
Žengiau prie jo vis dar laikydama ranką. Man patiko stebėti jų pačių baimes, nors ir negalėjau jausti, man patiko įsivaizduoti jų paniką. Tikriausiai jis niekada nebūtų pagalvojęs jog tai ką padarė atsisuks prieš jį. Tokios bjaurastys niekada negalvoja. Kartais man pasidaro smalsu kodėl pati mirtis pasiima tik tuos kuriems jau laikas, bet palieka visas šiukšles man. Dar kelios akimirkos iš šio žmogaus nebebus. Neliks jo kūno, kaulų, jis virs pelenais kuriuos išnešios vėjas. Liks tik prisiminimas kuris išnyks ir visi jį pamirš.
- Perduok mirčiai linkėjimus, - vyptelėjau ir suspaudusi pirštus į kumštį sunaikinau jo kūną tarsi jis niekada nebūtų egzistavęs.
Aš buvau pabaisa, be jausmų ir emocijų, paaukota pačios motinos. Ji atėmė iš manęs pasirinkimą gyventi, ji atėmė iš manęs mirtį ir viskas tik dėl to jog ji buvo savanaudė ir pati nenorėjo mirti.