Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

17. Dalis

Sėdėjau ant žemės ir stebėjau nusiaubtą kambarį. Lukas buvo teisus, aš pasikeičiau. Galios kurias turėjau tik nusileidus saulei išsilaisvino. Dabar galėjau jomis naudotis ir dienos metu, bet vis dar buvau pažeidžiama. Jaučiau skausmą, galėjau kraujuoti.
Bandžiau nusiraminti, sulyginti savo kvėpavimą, bet nebuvo taip paprasta kaip atrodė. To pasekmės į šipulius sudaužyti daiktai, o sienose atsiradusios skylės. Aš buvau kur kas pavojingesnė nei ankščiau, nes dabar negalėjau savęs kontroliuoti. Tačiau nuoširdžiai, man nerūpėjo jog dėl manęs gali nukentėti nekalti. Aš pavargau. Tiesiog norėjau, kad šis skausmas pagaliau baigtųsi.
Pagrindinės durys prasivėrė ir aš pakėliau galvą. Zako veide šmėstelėjo daugybę emocijų ir jis lėtai apsidairęs žengė arčiau manęs. Jo veidas sušvelnėjo, tarsi būčiau maža išsigandusi mergaitė.
-Nikasa, tau viskas gerai? – jis atsiklaupė priešais ir pirštais palietė mano skruostą. – Ar tu sužeista?
-Ne, - atsidusau papurtydama galvą. – Aš negaliu kontroliuoti savo galių ir manau, kad dėl visko yra kaltas Lukas.
-Aš sukrausiu daiktus ir po dešimties minučių galėsime iš čia dingti, gerai?
-Ne Zakai. – įsistvėrusi į jo ranką atsistojau ir pirštais persibraukiau per savo plaukus. – Aš daugiau nebėgsiu, ketinu pagaliau viską užbaigti.
Atsitraukusi nuo vaikino pastvėriau automobilio raktelius ir palikusi butą nusileidau žemyn. Viskas jau greitai pasibaigs. Sunkiai valdydama emocijas pažvelgiau į dangų. Jau greitai nusileis saulė, o kas bus tada niekas nežino.
Vos už keturiasdešimt penkių minučių ir šešių sekundžių.
Nelėtindama patraukiau į universitetą. Kuo greičiau baigsiu su šmėkla tuo geriau. Po to galėsiu imtis karališkų galvų ir savo motinos kuri pavertė mane pabaisa. Jai reikėjo man leisti numirti kai ji įmetė mane į ežerą. Visas penkias minutes ji ramiai stebėjo kaip blaškausi vandenyje ir bandau įkvėpti oro kuris maišėsi su vandeniu. Ir tik dėl to jog pasirodė kaimiečiai ji mane ištraukė. Juk ji buvo visų mylima, kas būtų jeigu visi sužinotų jog ji žudikė? Ir visgi ji mane pasmerkė dėl amžinybės, tik aš gavau didesnę galią nei ji kada nors galėtų pasvajoti. Aš buvau viskas, kai tuo tarpu ji tebuvo maža žuvis dideliame tvenkinyje.
Privažiavus pastatą iš karto patraukiau prie durų. Jos buvo užrakintos, tačiau dėl to bėdų visai neturėjau. Ištiesiau rankas ir jos tarsi nuo stipraus vėjo pačios atsidarė. Mano žingsniai aidėjo tuščioje erdvėje. Nežinojau ar tokiu paros metu rasiu šmėklą, bet jie visada slėpdavosi vienoje vietoje. Jiems nereikėjo gyvenimo, jie mėgavosi viena veikla, o ši šmėkla tikriausiai mėgo knygas.
Perėjusi ilgą koridorių patraukiau į kairę ir netrukus atsidūriau prie bibliotekos durų. Jos nebuvo užrakintos. Pastūmusi iš karto apsidairiau. Jau darėsi tamsu, bet kažkodėl sugebėjau matyti daugiau nei turėjau.
Žengiau į vidų, bet patalpa atrodė tuščia. Atrodė, taip ir būtų jeigu būčiau tik žmogus. Sukandau dantis pajutusi kaip mano galia trokšta ištrūkti. Gėlė pirštų galiukus, o skrandis tarsi susitraukė. Žengiau tarp lentynų ir išvydau mažą šviesiaplaukę mergaitę kuri vilkėjo vasarišką mėlyną suknelę. Rankose ji laikė storą knygą ir visai neskubėjo atsisukti į mane.
-Pagaliau atėjai, svarsčiau kiek dar užtruksi. – ji užvertė knygą ir akimirksniu atsisuko į mane. – Malonu pagaliau tave matyti, Nikasa.
-Nejaugi? – nuvėriau šmėklą ir atsirėmiau į lentyną. – Juk supranti, kad atėjau tavęs pribaigti.
-O taip, - linktelėjo ji ir nusisukusi pastvėrė dar vieną knygą. – Bet ar nesusimastei jog mes visi tesame pėstininkai žaidimų lentoje?
-Kalbi apie mirtį? – nusijuokiau ir nė akimirkai nenuleidau žvilgsnio nuo padaro. – Ketinu ir jį nužudyti.
-Kokia tu naivi, - mergaitė vėl pažvelgė į mane ir po akimirkos padėjo knygą atgal į lentyną. – Jo niekas negali nužudyti, jis valdo viską. Jis sukurs naujas šmėklas, po to naujas karališkas šeimas. Jam nepatinka kai kas nors vyksta ne taip kaip turėtų.
-Na tuomet jam neliks nieko kito kaip tik mane nužudyti.
-Yra dalykų kur kas blogiau už mirtį. – ji vėl pradėjo eiti, o aš iš paskos nenorėdama paleisti šmėklos iš akiračio. – Jis neduos tau ko tu taip trokšti. Jis atims tai ką turi ir privers gailėtis dėl visko. Mačiau ne vieną tokią užsispyrusią kaip tu, jeigu manai jog gali jį įveikti, klysti. Jis mato viską, jis žino kiekvieną tavo ėjimą ir laukia kol atsidursi ties riba. O tada vėl tapsi jo pėstininke be galimybės rinktis.
-Aš jau dabar negaliu rinktis! – sušnypščiau ir iš lentynų pabiro knygos.
-Ar tikrai nori rizikuoti viskuo ką turi?
Šmėkla žengė arčiau manęs ir jo akyse mačiau tik tuštumą, begalinę tamsą kuri bandė mane praryti. Deja, nebijojau tamsos, nes aš visada joje buvau. Negalėjo būti blogiau nei dabar, nei tai ką turėjau iškęsti. Žinojau savo nuodėmes, savo padarytus nusikaltimus ir nieko negalėjau padaryti. Galėjau tik bandyti sunaikinti tai ką mirtis sukūrė ir taip jį įsiutinus priversti už viską atsakyti. Jis atėmė iš manęs gyvenimą, o ką jis atėmė iš kitų?
-Kas jis?
-Jis yra viskas ir tuo pačiu niekas. Pusiausvyra, begalinė tamsa, bet yra ir šviesa.
-Kas jis? – sušnypščiau ir šmėkla nuskriejo tiesiai į kitą pusę.
-Jis tas ko tu mažiausiai tikiesi. Jis visada šalia, bet atrodo kaip nereikšmingas žaidėjas šachmatų lentoje. Ir jis mėgausis stebėdamas tave kaip klysti ir bandai išgyventi.
-Kaip jis atrodo? – turėjau bent ką nors išgauti, bet jis tik šypsojosi.
-Kaip draugas, priešas, gyvenimo meilė. – išsišiepė šmėkla. – Jis gali atrodyti taip kaip jam patinka, nes tai jo žaidimas ir jis viso to pabaigoje laimės.
Man jau to buvo per daug. Nebegalėdama daugiau valdyti savo galių, tiesiog jas paleidau. Kūną sukaustė ledinis šaltis ir aš pajutau kaip mane supančioje elektros srovė. Jaučiau skausmą, jaučiau šmėklos nugyventą gyvenimą kuris dabar raižė mano sielą. Aš buvau pabaisa ir žinojau jog tokia būsiu iki pat pabaigos.
Nuaidėjo sprogimas. Mano kūnas nuskriejo tolyn ir aš akimirksniu suvokiau jog privalau iš čia dingti. Šmėklos kūnas, o tiksliau likusios mergaitės drabužiai jau liepsnojo. Man turėjo palengvėti, bet vietoj to jaučiau dar didesnį skausmą ir sielvartą kuris bandė ištrūkti.
Aš žudikė.
Pabaisa be jausmų.
Bent jau tokia buvau.
Dabar buvau tik pabaisa kuri jautė viską, bet vis tiek negalėjo sustoti.
Nusivaliau išriedėjusias ašaras ir patraukiau iš degančio pastato.
Liko viso labo tik minutė, bet dabar jau žinojau, kad skausmas neišnyks, jis tik sustiprės kol visiškai negalėsiu jo kontroliuoti.   
Dūmai pradėjo graužti gerklę ir akis. Jaučiau karštį, ugnies liežuvius. Turėjau pasiekti pastato duris, bet atrodė taip sunku. Keista jog ugnis taip greitai išplito, o aš vis dar netapau bejausme kale.
Suklupau ant žemės ir giliai įkvėpiau. Po velnių negaliu dabar pasiduoti. Nors ir žinojau, kad nemirsiu visai netroškau būti apdeginta ir dar jausti fizinį skausmą. Tačiau atsistoti atrodė taip sunku.
Sukaupusi jėgas atsirėmiau į sieną ir atsistojau. Niekas manęs neišgelbės, didvyriai egzistuoja tik pasakose. O aš buvau bloga. Ką tik nužudžiau dar vieną šmėklą, ir liko paskutinioji. Po to Tatijana ir visa prakeikta karališka šeima. Jos nekenčiau net labiau nei motinos. Ji bandė mane kontroliuoti, valdyti, žaidė mano jausmais ir emocijomis. Ji nusipelnė skausmingos ir lėtos mirties. Ir aš ketinau ją ir visus kitus sumedžioti.
Pasiekusi duris susmukau ant žemės ir išgirdau kaip tolumoje jau kaukia sirenos. Turėjau iš čia dingti, ir kuo greičiau, bet jėgų visai nebuvo. Reikėjo pasiimti Zaką, bet apie pasekmes visai nepagalvojau.
Sumirksėjau pajutusi rankas ant savo kūno. Kažkas mane pakėlė ant rankų ir aš pažvelgiau į vaikiną. Tamsiai rudi plaukai ir rudos akys. Pamatęs, kad spoksau, vaikinas šyptelėjo ir pradėjo mane nešti toliau nuo liepsnojančio universiteto.
-Viskas gerai, laikau tave, - ištarė jis, bet aš nenorėjau, kad kažkoks vampyras prie manęs liestųsi. – Parvežkim tave namo.
Aš vėl negalėjau matyti prisiminimų. Turėjau nuo prisilietimo sužinoti visą jo gyvenimą, bet taip nenutiko. Tikriausiai vėl praradau savo galias, nes kitaip jau būčiau tapusi siaubūnė.
-Beje, aš Džekas. Malonu pagaliau su tavimi susipažinti, Nikole.
Kažkas man jo balse visai nepatiko, tačiau dabar tai buvo nebesvarbu. Šią akimirką man nerūpėjo niekas.