Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

23. Dalis

Vilkėjau odines kelnes ir tamsią palaidinę, o ant viršaus juodą švarkelį. Eidena stovėjo prie manęs susikišusi rankas į džinsų kišenes. Jai buvo šalta, tačiau ji nepriėjo prie Heido. Iš to kaip jiedu elgėsi galėjau būti tikra, jog jiedu pykosi. Kilstelėjau antakius ir mergina atkreipusi mano žvilgsnį sučiaupė lūpas ir papurtė galvą. Regis ji pasakė apie kūdikį.
Ilgai netrukus pasirodė ir kiti. Mudviejų su Luku akimirką susižvalgėme ir aš nusisukusi vyliausi, kad niekas nepastebėjo mano raustelėjusių skruostų. Vakar vakare jis pasirodė mano bute. Nesitikėjau jo išvysti, bet jam pasirodžius nesusivaldžiau ir pabučiavau. Net ir dabar galėjau jausti jo lūpas spaudžiančias manąsias. Jo tvirtas rankas kurios apglėbusios mano liemenį. Norėjau daugiau, troškau jog ši akimirką niekada nesibaigtų. Pirmą kartą per daugybę amžių troškau jog kažkas tęstųsi amžinai.
- Pradėkim, - Lukas dar kartą viską paaiškino ir priėjęs prie manęs palietė mano ranką. – Tu dėl to tikra?
Linktelėjau nes dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia tikra. Mintis jog šią naktį užbaigsiu jos gyvenimą vertė mano kraują virti. Šiandien aš sunaikinsiu ją visiems laikams, nors ir troškau prieš tai pakankinti.
Mudu su Luku ir Zaku patraukėme į kitą pusę. Apėjome pastatą ir ten prie galinių durų išvydau dešimt ginkluotų vampyrų. Nei man nei Lukui tai nebuvo problema, todėl vos per kelias akimirkas iš vampyrų nieko neliko.
Kartu įėjome į kazino vidų per virtuvę. Niekas mūsų nesustabdė, tačiau įėjus į pagrindinę salę suvokiau jog apart medžiotojų ir vampyrų čia daugiau nieko nėra. Žinoma Arčeris pasirūpino ir apginklavo karalienes. Vos tik atsikratysiu Kerelės, jis bus sekantis jeigu jo pirmą nenudės Eidena.
- Andrėjau, dabar būtų pats metas pereiti į mūsų pusę. – į priekį išėjo Arčeris. Jis nė trupučio nepasikeitė, liko toks pat pasipūtęs parazitas kokį ir prisiminiau prieš daugybę metų.
- Atsisakysiu, - vyptelėjo vaikinas ir išsitraukė durklus.
- Nori to ar ne, bet tu keliausi su mumis.
Tuomet pasirodė Meisonas. Žinojau jog jis čia, galėjau jį jausti, tačiau niekaip nesupratau kaip jis gali būti toks ramus kai žino ką aš sugebu. Tačiau vyras į mano pusę net nepažvelgė. Jis atsistojo prie senio ir jo visas dėmesys buvo sutelktas į Eideną. Merginos veide mačiau tik pasišlykštėjimą ir pyktį.
Nespėjus žengti nė žingsnio kai Arčeris ištraukė kažkokį prietaisą ir nuspaudė mygtuką. Visi vampyrai akimirksniu suklupo ant žemės. Džekas, Zakas, Heidas. Nuo skausmo jie susirietė ant grindų ir bandė užsikimšti ausis. Manęs, Reičelės, Luko, Eidenos ir Andrė tai nepaveikė. Regis Arčeris to nesitikėjo.
Žengiau į priekį ir ketinau juos visus iš karto sunaikinti. Tiek medžiotojus tiek vampyrus kurie stojo man skersai kelio. Tačiau prie manęs priėjo tamsiaplaukė.
- Keliauk, aš susitvarkysiu. – paragino ji ir aš žvilgtelėjau į vaikinus kurie vis dar jautė nežmonišką skausmą. Medžiotojai aprūpino karalienių vampyrus kažkokiais prietaisais pritvirtintais prie ausų, dėl to jų ir neveikė.
Patraukiau prie lifto, ir prie manęs iš karto atsidūrė Lukas. Niekas nebandė mūsų sustabdyti todėl įlipome į liftą ir nuspaudžiau paskutinio aukšto mygtuką. Vaikinas spustelėjo man ranką ir aš akimirką pažvelgiau į jo akis. Per kūną perbėgo nemalonus jausmas, jog jį matau paskutinį kartą. Užmerkiau akis ir jau norėjau pasakyti, kad kai viskas baigsis jis privalės nusivesti mane pietų, bet tą akimirką atsivėrė lifto durys.
Kartu su juo žengiau kelis žingsnius kai priešais mus pasirodė šeši asmenys. Dvi moterys ir keturi vyrai. Du jauni, tačiau jų alkani žvilgsniai privertė sulaikyti kvėpavimą.
- Šmėklos, - sušnabždėjau ir Lukas pažvelgė į mane.
- Ar nesakei jog visas jas išžudei?
- Taip, o ne, - sušnabždėjau ir pradėjau dairytis. – Lukai, jis tikriausiai čia.
- Kas?
- Mirtis, - ištariau vos lūpomis. – Privalau nužudyti Kerele.
- Keliauk, aš pasivysiu tave.
- Ne, tu visų jų neįveiksi!
- Pasitikėk manim, - jis pažvelgė į mane ir aš galiausiai linktelėjau. – Tu nė neįsivaizduoji ką aš sugebu.
Pasitraukiau nuo jo ir nuvėriau visas šmėklas. Galbūt klydau jog ir Mirtis čia, vyliausi jog taip ir būtų. Bet tik jis vienas galėjo sukurti naujas visiškai šviežias šmėklas.
Pažvelgiau atgal, bet nei viena šmėkla manęs nesivijo. Man buvo sunku įveikti vienu metu dvi šmėklas kai susidūriau su jomis Norvegijoje, o Lukui teks su visomis šešiomis kovoti.
Paspartinau žingsnius ir priėjau prie dvigubų durų. Pastūmusi jas iš karto išvydau savo motiną. Ji sėdėjo kambario gale ant nuostabaus auksinio krėslo kaip tikra karalienė ir rankose laikė taurę su krauju.
Ji išliko tokia pat graži, tokia pat veidmainė kalė kokia buvo būdama žmogumi. Ji vienintelė kuri nepakeitė kūno, todėl galėjo tuo didžiuotis. Didelės tamsios garbanos gražiai krito ant jos smulkaus kūno. Pilkos akys ir ryškiai raudonos lūpos. Elegantiška ir žudančiai žavinga.
Sidabrinė šilko suknelė lengvai prigludusi prie jos kūno tarsi antra oda. Ant pirštų žibėjo brangiausių akmenukų žiedai.
Jos lūpose pasirodė vos matomas vypsnys ir už manęs iš karto užsivėrė durys.
- Pasiilgai manęs? – žengiau arčiau ir jos veidas persimainė nuo neapykantos. – Šiandien tavo paskutinė diena.
- Klysti, - ji lėtai atsistojo ir gurkštelėjo iš savo krištolinės taurės. – Šiandien tavo paskutinė diena.
- Aš nemirtinga, ar jau pamiršai tai?
- Nepamiršau, - ji pasisuko į šoną ir aš išvydau Tatijana.
Auksiniai plaukai gražiai sušukuoti ir sukelti į viršų. Ant galvos žibėjo rubinais nusieta karūna. Nieko nelaukdama ištiesiau rankas norėdama jas kuo greičiau nužudyti, bet nieko nenutiko. Ir tuomet suvokiau pakliuvusi į spąstus. Taip kadaise mane kontroliavo Tatijana. Prakeikta kalė.
Šis kambarys buvo pastatytas iš Azuro medžio. Maniau jog visus sunaikinau tą naktį kai vienas iš princų mane išleido. Padegiau visa mišką ir buvau tikra jog šis medis amžiams išnyko tačiau šis kambarys buvo būtent iš šio medžio.
Nors ir be savo galių, vis tiek galėjau jas nužudyti. Buvau tokia pat greita kaip ir visi vampyrai, todėl pastvėrusi kėdę ją sulaužiau ir paėmiau vieną pagalį.
Mečiausi ant Kerelės, bet dar jos nepasiekus man kelia pastojo Tatijana. Ji ištiesė ranką ir aš pajutau kaip per mano odą pereina smailus daiktas. Sulaikiusi klyksmą susmukau ant žemės ir pirštais paliečiau nusmailintą iš medžio durklą kuris buvo susmeigtas tiesiai man į širdį. Jaučiau kaip kūną iš karto suparalyžiuoja skausmas ir aš nebegaliu pajudėti. Vėl tapau įkalinta, ji vėl galės mane uždaryti.
- Viskas baigta, Nikasa. – ištarė Tatijana ir jos lūpose pasirodė šypsena.
- Leisk man ją pakankinti, ši šlykšti mergiūkštė pridarė pakankamai.
- Mes tarėmės ne taip, Kerele.
- Ji mano kūnas ir kraujas, su ja galiu daryti ką panorėjus. – ji pastvėrė dar vieną durklą ir priklaupė prie manęs. – Šlykšti gėda, reikėjo tave nuskandinti, reikėjo Mirčiai priimti mano auką, o ne nubausti mane, - sušnypštė man į veidą. – Dabar padarykim tave tokia kokia visada buvai. Pabaisa.
Ji užsimojo norėdama susmeigti durklą, tačiau aš pastvėriau ją už rankos ir ištraukusi medinį durklą apsukau ir suvariau jai į širdį. Ji to nesitikėjo. Nesitikėjau ir aš. Maniau ką nors pajusiu. Gailestį, pyktį, skausmą, bet nejaučiau nieko.
Jos akyse pasirodė ašaros, lūpos prasivėrė norėdamos dar kažką pasakyti, bet jau buvo per vėlu. Ištraukiau tą patį medinį durklą ir atsisukau į Tatijana. Moteris žengė žingsnį atgal suvokusi jog pati pakliuvo į spąstus. Aš nebuvau beširdė kalė, turėjau savo jausmus, emocijas, galėjau lengvai mąstyti, būtent dėl to šis kambarys ir net susmeigtas medžio gabalas negalėjo manęs sulaikyti.
- Kaip? – sušnabždėjo Tatijana aiškiai sutrikusi. – Tu turėtum būti suparalyžiuota.
- Šis tas pasikeitė, - vyptelėjau nors ir jaučiau siaubingą skausmą, o iš mano krūtinės sunkėsi kraujas. – Tu sekanti, - sušnypščiau ir užsimojau trenkti.
Mano ranka taip ir nepasiekė jos. Akimirką Tatijanos veide išvydau nuostabą, o tuomet ji akimirksniu priėjo prie lango ir jį atvėrusi iššoko žemyn. Kas per šūdas?
Tą pačią akimirką surikau iš skausmo ir parklupusi ant kelių bandžiau ištraukti tą durklą sau iš krūtinės. Dėl kraujo mano pirštai slydo, o kvėpavimas darėsi vis sunkesnis.
- Nikasa, - sunkiai įkvėpusi atsisukau atgal ir išvydau vaikiną. – Kas nutiko?
- Tatijana, ji paspruko, padėk man ištraukti tai iš krūtinės, - paprašiau ir jis akimirksniu priklaupė šalia manęs. – Kur kiti?
- Užsiėmę, - šyptelėjo jis ištraukdamas durklą, tačiau skausmas nepraėjo ir aš vis dar negalėjau pajudėti. – Tu taip troškai atkreipti mano dėmesį, dabar aš visas tavo.
- Apie ką tu kalbi? – sukandau dantis ir pažvelgiau į jo akis.
- O kaip tu manai, Nikasa? – jis taip šaltai pabrėžė mano vardą jog visas kūnas suakmenėjo, net nebegalėjau įkvėpti oro. – Ignoravau tavo išsišokimus kai pradėjai medžioti karališkas šeimas. Ignoravau kai pardėjai medžioti šmėklas, bet viskam yra ribos, širdele.
- Ne, - sušnabždėjau ir pajutau skruostu riedančias ašaras. – Ar Eidena žino? Ar ji žino kas tu iš tiesų esi?!
Jis ištiesė ranką ir nubraukė mano plaukus. Nuo jo prisilietimo man suskaudo krūtinę taip stipriai jog vos sugebėjau nulaikyti jo žvilgsnį. Dabar jis atrodė visiškai kitaip. Šaltas, bejausmis, o jo akyse mačiau begalinę tamsą kuri traukė mane gilyn. Jis nepriminė to vaikino kuriuo jie pasitikėjo. Kokia kvaiša, turėjau iš karto susiprasti, bet nepajutau nieko. Jis buvo Mirtis. Prie jo mes kalbėjome, išdėstėme planą. Jis žinojo visas smulkmenas.
- Tu esi Mirtis, - ištariau tai kas buvo akivaizdu.
- Ir tu nė neįtarei, - vyptelėjo jis suspausdamas mano skruostus.
- Jie supras, kad tai tu.
- Ne, tu pasirūpinsi jog niekas nieko neįtartų.
- Ką? – sutrikusi sumirksėjau. – Tu neketini manęs nužudyti.
- Ne, mieloji. Ketinu tau suteikti to ko nesuteikiau pirmą kartą. Visiška laisve.
Ne, aš to nenorėjau. Jis kalbėjo apie visai kitokia laisvę. Tamsą, šaltį, amžiną įkalinimą. Jis ketino mane paversti pabaisa.
Pradėjau purtyti galvą, bet jo veide tik mirtina šypsena ir dvelkiantis šaltis man į lūpas.
Mirties pabučiuota.
Paskandinta tamsoje.
Visas pasaulis kurį turėjau akimirksniu išnyko.
Skausmas virto šešėliu, o mano jausmai ir emocijos paskendo beribėje tamsoje.
Aš daugiau nebegalėjau valdyti savo kūno. Nebegalėjau kontroliuoti veiksmų.
Viskas ką jaučiau, tai nenumaldomą alkį.
Alkį žudyti.
- Dabar tu tobula, - sušnabždėjo balsas. – Dabar tu tokia kokia visada turėjai būti, mieloji. Dabar tu pabaisa.
- Aš pabaisa, - ištarė mano pačios lūpos kurių kontroliuoti negalėjau.
- O dabar man trenk, - šyptelėjo jis, - ir pasistenk jog kiti atrodytų taip pat gerai kaip ir aš.
Linktelėjau ir užsimojus jam trenkiau. Vėl, vėl ir vėl kol jo veidą nudažė kraujas, kol sulaužiau kelis šonkaulius ir visiškai nieko nejaučiau, tik tiršta tamsą kuri smaugė manė ir vertė visiškai išnykti