Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

14. Dalis

Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio skausmo. Vos tik nusileido paskutiniai saulės spinduliai, į mane smogė visos įmanomos emocijos. Ir ne tik mano, bet ir žmonių, bei vampyrų prie kurių šiandien prisiliečiau. Atrodė jog esu plėšoma į gabalus. Tačiau skausmas trūko tik kelias sekundes, tuomet viskas nurimo tarsi nieko nebūtų nutikę.
Atsistojusi priėjau prie spintos ir nusimečiau savo drabužius. Greitai persirengusi juodomis odinėmis kelnėmis, ir nerta palaidinę įsispyriau į aukštakulnius ir išėjau iš kambario. Mano žaizda jau buvo sugijusi. Nebeliko ir emocijų kurios dar prieš kelias akimirkas mane kankino. Liko tik nenumaldomas alkis ir aš tai turėjau numalšinti. Jaučiau trauką, žinojau kur ieškoti to vampyro kuris šiandien įsisiurbė man į kaklą. Jam reikėjo dingti iš šio miesto, dar geriau, šalies.
- Jau atsikėlei? – virtuvėje Zakas valė grindis, o aš nuo spintelės pastvėriau savo automobilio raktus. – Kur keliauji?
- O kaip tau atrodo? Žudyti, - vyptelėjau ir vampyras iš karto nuleido akis.
- Nori, kad keliaučiau kartu?
- Nori, kad tau nuo pečių nukristų galva?
Jam daugiau nieko neatsakius atvėriau duris ir išėjau į koridorių. Vos žengiau kelis žingsnius iš karto pažvelgiau į priešais esančias duris ir akimirką delsiau. Per kūną perbėgo nemalonus jausmas tad aš vos per kelias sekundes atsidūriau prie detektyvo durų ir uždėjusi ranką užmerkiau akis.
Tuščia. Jo ten nebuvo.
Pasisekė parazitui, kitaip jau būčiau išlaužusi duris ir nusukusi jam sprandą.
Išėjusi į lauką iš karto įsėdau į automobilį ir nuspaudusi greičio pedalą patraukiau į miestą. Mano kita pusė pirmiau būtų nuvažiavusi į viešbutį ir nužudžiusi tas dvi kales, bet dabar keliavau ten kur mane vedė nematoma gija. Tarsi būčiau pririšta prie siūlo, o tas vampyras jį kas karto vis timptelėjus leisdavo man priartėti.
Jis ilgai negyvens. Niekas ilgai negyvena prisilietus prie manęs.
Pasiekusi miesto centrą išlipau iš mašinos ir nedvejodama patraukiau tamsia gatve. Čia nedegė žibintai, o praeiviai stengėsi kuo greičiau atsidurti ten kur saugu. Ši vieta buvo pavojinga, bet ją labiausiai mėgo benamiai. Čia jų buvo ne vienas. Kai kurie net užpuldavo kitus ir atėmę daiktus bėgdavo kuo toliau. Tokie kaip jie neturėjo ko prarasti. Būtent jie tapdavo lengvomis vampyrų aukomis.
Vienintelis garsas buvo mano aukštakulnių kurie atsimušdavo į akmenimis grįstą taką. Nei karto nesusvyravusi sustojau prie vienerių durų. Jos teigė jog tai sporto klubas. Įdomu koks sveiko proto žmogus eitų čia sportuoti.
Pastūmusi sunkias duris mano nosį iš karto pasiekė aštrus kvapas. Chemikalai susimaišę su krauju. Žmonių krauju.
Patalpa buvo menkai apšviesta, bet mano akys matė geriau nei pačio vampyro. Visur mėtėsi alkoholio skardinės, bei šukės. Sienos aptrupėjusios ir gelsvai pilkos. O įėjus į pagrindinę salę kurioje buvo ne vienas treniruoklis suvokiau pakliuvusi į tikrą vakarienę.
Vos kelios įjungtos šviesos. Fone grojanti muzika kuri turėjo užgožti jaunų merginų klyksmus. Čia buvo penki vampyrai kurie smaginosi su jaunomis merginomis kurias tikriausiai parsitempė iš gatvės.
- Regis sulaukėm dar vienos, - nusijuokė vyras nustumdamas nuo savęs tamsiaplaukę. Ta susmuko ant žemės kaip koks skuduras. – Pasiklydai, mažyte?
Vampyras akimirksniu atsirado priešais mane. Skustagalvis kurio kūną dengė spalvotos tatuiruotės. Jam nusišypsojusi išvydau smailias iltis, o ant jo lūpų vis dar buvo merginos kraujo.
- Aš ją žinau, - prabilo blondinas atsidurdamas prie mūsų. – Kas per šūdas?
- Pažįsti šią paukštyte ir neatsivedei ankščiau? – supyko plikis, bet blondino veide mačiau tik sąmyšį.
- Juk perspėjau jog mane liesti yra klaida, - vyptelėjau žengdama link jo.
- Tai neįmanoma, - jis žengė žingsnį atgal, bet tada aš atsidūriau už jo.
- Nereikėjo manęs siutinti, - jam atsisukus suėmiau už gerklės ir vyptelėjus spustelėjau.
Vampyrai sukruto. Tą akimirką iš blondino liko tik saujelė dulkių ir jo drabužiai. Skustagalvis nusikeikęs atsidūrė priešais mane ir jau ketino man trenkti, tačiau jo kūnas staiga sustingo. Negalėdamas pajudėti jis išplėtė savo akis, o aš apsidairiau. Likę vampyrai mane apsupo. Nejaugi jie tikrai tikisi mane nugalėti?
Man nereikėjo jų paliesti, kad nužudyčiau, tačiau man patiko matyti jų skausmą, kančias, patirtus jausmus, nes pati negalėjau to jausti.
Pirštų galiukais perbraukiau per vyro skuostą ir šyptelėjusi pridėjau savo pirštą jam prie lūpų. Jis nebuvo šventas, gyveno ne tiek jau ir daug, bet jau buvo girdėjęs apie mane.
- Kale, pasitrauk arba... – mane puolė kitas jaunas vampyras, bet man jį palietus jis tiesiog virto pelenais.
Kiti suvokę jog šios kovos nelaimės pradėjo sprukti kaip prakeiktos žiurkės.  Tačiau nė vienas jų nepasiekė durų. Jie visi virto tik krūva dulkių. Pro mane prabėgo klykiančios merginos. Vos galėdamos pastovėti ant kojų jos bėgo link durų į laisvę. Jos norėjo gyventi, kaip apgailėtina.
Nejaučiau nieko. Man niekas nerūpėjo, ir aš net neketinau padėti toms varkšioms merginoms. Man buvo nesvarbu jos gyvens ar mirs, savo darbą padariau.
Išėjusi iš pastato patraukiau link kito savo tikslo. Viešbutis stovėjo visai netoli. Bet vos tik atsidūrusi jo valdose suvokiau ką Tailoras turėjo galvoje sakydamas jog visur pilna apsaugos. Vampyrai budėjo gatvėje. Kiti buvo prie durų ir tikrino visus kurie įeidavo. O kai kurie tikriausiai net tapdavo karališkos šeimos vakarienę.
Žengiau prie durų kai man kelia iš karto pastojo du augaloti vampyrai.
- Panele, parodykit viešbučio raktą ir dokumentus. – paliepė vyriškis, o šalimais esantis jo draugas įtariai mane nužvelgė.
- Neturiu, - vyptelėjau sumirksėdama blakstienomis.
- Tuomet kokiu tikslu čia atėjot? – paklausė kitas įtariai mane nužvelgdamas.
- Kokiu tikslu? Žinoma atėjau nužudyti princesių.
Mano veidą papuošė plati šypsena, o vampyrai akimirksniu suspaudė mano rankas. Jų klaida. Jie iš karto virto dulkėmis, nors mielai būčiau su jais pasismaginusi.
Įžengiau į viešbučio vidų ir akimis permečiau visus čia susirinkusius. Devyni vampyrai iš karto man pastojo kelia, bet vienas baikščiai pasitraukė į šoną.
- Tai Nikasa, - prabilo jaunesnis vampyras ir kiti susižvalgė.
- Kaip malonu jog  esu tokia populiari. Pasitrauksit į šalį patys, ar tą padaryti turėsiu pati?
Vampyrai susižvalgė ir galiausiai suvokę jog šios kovos nelaimės pasitraukė man iš kelio. Puikus sprendimas.
- Kuris aukštas? – priėjau prie jauno vampyro kuris drebėdamas vos sugebėjo pakelti akis.
- Šeštas, - sumurmėjo jis. – Prašau, aš nieko blogo nepadariau.
- Pažiūrėsim, - mano veidą papuošė plati šypsena ir aš paliečiau jo skruostą.
Į mane pradėjo plaukti jo prisiminimai. Jis iš ties buvo jaunas, prieš ketverius metus virto vampyru. Iki tol jo elgesys buvo nepriekaištingas, visai kaip mano Zako. Švelnus ir geraširdis jaunuolis kurio gyvenimą sugriovė seksuali vampyrė. Ji atėmė iš jo šeimą, galimybę užbaigti studijas ir pavertė kraujo ištroškusiu vampyru kuris kas dieną kovoja su savo troškuliu.
- Tu laisvas, - atitraukiau ranką ir nuėjau iki lifto.
Nuspaudusi šeštą numerį įsmeigiau savo žvilgsnį į veidrodį. Šalta, be emocijų ir jausmų. Man nerūpėjo kitų gyvybės, nerūpėjo jų apgailėtini gyvenimai, aš dariau tai kuo jis mane pavertė, bet sugebėjau apeiti jo taisykles. Jam reikėjo karališkų šeimų, kad jos palaikytų tvarką ir diktuotų taisykles, jam reikėjo šmėklų, jog suvaldytų karališkas šeimas, jam reikėjo vampyrų kurie galėtų tikrinti paprastus vampyrus jog nepažeistų taisyklių ir žinoma, jam reikėjo tokių kaip aš. Visiškai be galimybės rinktis. Žudžiau visus kurie buvo nusidėję, pasmerkti. Aš nejaučiau jiems gailesčio, nejaučiau pasigailėjimo. Aš žudžiau nes to reikalavo mano prigimtis.
Tą akimirką kai jo lūpos palietė mano vaikiškas lūpas jis pažadino tamsą manyje. Gal net ją ten ir pasėjo. Buvau tik vaikas, maža mergaitė kurios nemylėjo motina. Ji norėjo daugybę kartų mane nužudyti, jaučiau jos tamsą, šaltumą, pyktį ir pagiežą nes gimiau ne iš meilės. O viskas ko aš kada nors troškau buvo motinos meilė ir šiluma.
Ji to nesitikėjo, niekas to nesitikėjo jog mirtis mane pabučiuos ir padovanos galimybę virsti pabaisą kurią jie matė manyje. Kiekvieną vakarą saulei nusileidusi virsdavau tokia, šalta ir bejausmė kuri norėjo tik žudyti. Per šiuos kelis šimtmečius išmokau suvaldyti alkį ir mano sprendimai nebebuvo vien tik vedami instinkto. Kitaip manęs čia dabar nebūtų.
Atsidarius liftui į mane susmigo raudonos vampyrų akys. Jų buvo daugiau nei pirmame aukšte. Įtariai mane nužvelgę vienas iš karto pastojo kelia. Neketinau šį kartą aiškinti kas esu ir ko atėjau. Pastvėrusi jo gerklę sutrupinau vampyro kūną ir nusišypsojau. Mane puolė visi likusieji.
Jie net nespėjo prisiartinti. Užteko tamsos kuri mane gaubė jog sunaikintų jų apgailėtinus kūnus. Man einant jie dar bandė bėgti, bet nei vienas jų nepraėjo pro mane. Koridorius liko nuklotas dideliu pelenų sluoksniu ir tamsiais drabužiais.
Nužvelgiau visas esančias duris. Mano žvilgsnį iškarto patraukė skaičiai 353.
Ištiesiau ranką ir durys pačios išlūžo. Prie manęs iš karto prišoko du stambūs vampyrai, bet pamatę netvarką koridoriuje akimirksniu atsitraukė.
- Sutrukdžiau? – vyptelėjau nuverdama abi merginas. Paskutinį kartą kai jas mačiau buvo prieš penkis šimtus metų. – Atrodot gerai.
- Nikasa, - drebančiomis lūpomis ištarė Zorina.
Tamsios merginos garbanos siekė jos klubus. Lengva vasariška mėlynos spalvos suknelė ir prie jos visiškai nederanti sesuo. Tamsiaplaukė suspaudė savo lūpas ir nedrąsiai pažvelgė į mane. Jos rudos akys iš karto nusidažė raudonai. Ak, nejaugi ji tikisi laimėti kovą kuri jau pasibaigė?
- Mes nieko nepadarėm, - žengė į priekį Zyja. Jos trumpi šviesūs plaukai buvo vos sugarbanoti, o tamsus violetinis kostiumėlis išryškino jos blyškią odą. – Nepažeidėm jokių taisyklių, kodėl tu čia?
- Kodėl? – mano lūpose pasirodė šypsena ir aš apsidairiusi atsisėdau ant fotelio. – Pradėkim nuo to jog egzistuojat.  Jūsų motinos pavertė mane pabaisa, tad ketinu joms suteikti kuo daugiau kančių. Kai baigsiu terliotis su jų vaikais, nužudysiu ir jas.
- Bet mes nekaltos, visai kaip tu! – pravirko Zorina. – Prašau, mes net gi galim tau padėti.
- Kas sakė jog man reikia jūsų pagalbos?
Atsiradau priešais jas. Merginos krūptelėjo ir Zyja pabandė sprukti. Tačiau toli nenubėgo. Klykdama iš skausmo ji parklupo ant raudono kilimo ir iš jos burnos pasipylė kraujas. Zorina pasibaisėjusi susiėmė už burnos, tačiau jau kitą akimirką pati gulėjo ant žemės ir išplėtusi akis žvelgė į mane. 
Nejaučiau skausmo, nejaučiau palengvėjimo, nejaučiau suknistai nieko, bet žinojau, kad kita mano pusė pasijus geriau kai šių šiukšlių nebeliks ant šios žemės. Ji troško keršto, norėjo sunaikinti visus kurie prisidėjo ir pavertė ją pabaisą, todėl ilgai netrukus visi esantys vampyrai šiame kambaryje virto dulkėmis.
Mano darbas buvo baigtas. Be jokių nesklandumų palikau viešbučio pastatą ir keliavau iki pat savo automobilio. Bet šiandien man kaip niekada sekėsi. Kas galėjo pagalvoti, kad mudviejų su Meisonu keliai taip greitai susikirs ir vyras išdyks priešais mane.