Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

6. Dalis

Liko viena minutė ir dešimt sekundžių.
Laikas visada slinkdavo lėtai kai būdavau sužalota. Jis tyčia sustingdavo vietoje, kad kuo ilgiau mane pakankintų.
Šešiasdešimt sekundžių.
Sukandusi dantis laukiau. Iš mano akių pabirusios sūrios ašaros graužė skruostus, o skausmas buvo toks siaubingas jog norėjau iš tiesų numirti. Ir taip kiekvieną kartą. Nesvarbu kaip stipriai sužeista būčiau, aš visada jausiu, visada būsiu sąmoninga ir nieko negalėsiu padaryti ir niekas nesumažins skausmo kol neištrūks manyje gyvenantis monstras.
Penkiolika sekundžių.
Mano kakta varvėjo prakaitas, širdies dūžiai darėsi vis greitesni, o kūną be skausmo kaustė ledinis šaltis. Būtų taip gera prisiliesti prie šilto kūno ir akimirkai pamiršti kas esu. Būtų taip gera nematyti žmogaus prisiminimų, jo gyvenimo, neišsakytų minčių ir tiesiog mėgautis tuo.
Trys sekundės.
Užmerkiau akis ir pro sukąstus dantis giliai įkvėpiau į plaučius tiršto oro. Paskutines sekundes sulaikiau kvėpavimą ir tada viskas nurimo.
Išnyko jausmai, visos jaučiamos emocijos. Nebeliko ir skausmo bei pašalinių minčių. Visai neskubėdama atsistojau ir susitvarkiau sulaužytą ranką. Ji sugijo akimirksniu kaip ir vampyro įkandimas kaklo vietoje. Pirštais perbraukiau per savo pačios kraują ir nusivaliusi į suknelę.
Apsidairiau ieškodama savo rankinės. Ją radau numestą prie durų, o visas turinys iškratytas ant žemės. Tas parazitas pasiėmė mano raktus ir telefoną. Na ką, šiandien jam iš ties nuostabi diena, tikra loterija nes aš ketinau jį sumedžioti.
Patraukiau į miesto aikštę. Aš tiesiog žinojau kur jis yra. Kiekvieną kartą prisilietus prie žmogaus ar vampyro aš aiškiai žinodavau jų tikslią buvimo vietą.
Pro mane ėjo skubantys iš darbo žmonės. Vienas kitas kuris netyčia prisiliesdavo prie mano odos ir aš akimirksniu žinodavau visą jų gyvenimo istoriją. Tačiau nei vienas jų nebuvo pakankamai blogas šiandien mirti.
Pasiekusi aikštę apsidairiau. Jau buvo metas kai atsidarinėjo barai ir klubai, o mano brangus vampyras kaip tik buvo viename iš barų. Išsileidau plaukus, kad paslėpčiau kraujo dėmes ant savo kaklo ir atvėrusi duris vyptelėjau. Mano žmogiškai pusei tikrai nepatiktų šis dvokas, cigaretės susimaišiusios su alkoholiu ir žmonių prakaitu. Ji pasibjaurėtų ir trokštu kuo greičiau užbaigti darbą ir nešdintis iš čia, bet tik ne aš. Žengusi į vidų pastebėjau kelis pagyvenusius vyrus. Jie iš karto atsisuko į mane ir nužvelgė taip lyg būčiau ant torto uždėti vyšnia.
Šyptelėjau. Ištiesusi rankas prisiliečiau prie vieno, po to prie kito. Žinojau jų nuodėmes ir šlykščiausias mintis. Žinojau viską net ir neišsakytus purvinus žodžius.
Baro galia iš karto pamačiau jį, savo auką. Vyras buvo palinkęs prie alaus bokalo ir numarinęs galvą bandė nekvėpuoti. Tačiau pajutęs sudžiūvusį mano kraują iš karto pažvelgė tiesiai į mane. Akimirką jo veide šmėstelėjo nuostaba, o tuomet jis nusišypsojo. Nereikėjo prie jo prisiliesti jog žinočiau apie ką jis galvoja. Jis manė jog pavertė mane vampyre.
Nusibraukusi plaukų sruogą išlenkiau nugarą ir iškėlusi galvą vyptelėjau. Po kelių sekundžių atsirėmiau į sieną ir susidėjusi rankas ant krūtinės pradėjau laukti. Vampyras akimirksniu atsidūrė priešais mane.
- Tu gyva, - ištarė jis palinkdamas arčiau. Ranka nubraukęs mano plaukus jis liežuviu lyžtelėjo mano odą.
- Taip, tik tu deja jau nebe, - jis atsitraukė ir pažvelgė į mane savo raudonomis akimis.
Nespėjus jam ko nors imtis suspaudžiau jo kaklą ir tas išsprogdinęs akis bandė nuo manęs atsiplėšti. Deja, nesėkmingai. Po dar kelių sekundžių jo kūnas virto pelenais.
Tai atkreipė kitų dviejų vyrų ir barmeno dėmesį. Išsigandę jie bandė suvokti kas čia ką tik nutiko, o vienam pabandžius bėgti akimirksniu jį sviedžiau į orą ir trenkiau į žemę. Jis taip pat virto pelenais. Kitas vyras susmuko ant žemės ir sudėjęs rankas pradėjo melstis. Barmenas ištraukė šaunamą ginklą ir nutaikė tiesiai į mane.
- Stok, arba šausiu, - sušnypštė jis ir kita ranka pagriebė telefoną.
Žengiau prie jo ir leidau vyrui šauti. Nuaidėjęs garsas privertė klūpantį senį sukūkčioti, o aš kilstelėjusi antakius stebėjau barmeno veidą. Nuostabą pakeitė siaubas. Jis išmetė ginklą ir susmuko ant žemės užsidengdamas rankomis veidą.
Paliečiau jo pirštus ir akimirksniu sužinojusi jo slapčiausias paslaptis, padarytus nusikaltimus. Kartais žmonės nepasimoko iš savo klaidų. Tokie kaip jie turėtų pūti po žeme, o ne ant jos vaikščioti.
Vyptelėjau ir suleidusi pirštus į jo plaukus paverčiau dar vieną vyrą pelenais. Atsisukau į klūpantį ir lėtai prisiartinusi atsiklaupiau šalia jo. Jis tyliai kalbėjo maldą, bet ji jam jau nebepadės. Tik ne po to kai jis visus šešiolika metų skriaudė savo neįgalią motiną ir pelnijosi iš jos ligos. Kiekvieną vakarą jis ateidavo čia prisigerti, po to laukdavo kol iš klubų išeis kokia jauna girta gražuolė su kurią galės pasismaginti. Tokios merginos dažniausiai net nepamena kas nutiko, o jeigu ir prisiminė bei kreipėsi pagalbos tai buvo pačios teisiamos.
- Prašau, - sukūkčiojo jis. – Aš nieko nepadariau, prašu!
- Ša, - sušnabždėjau paglostydama jo praplikusią galvą. – Viskas gerai, tu nė nepajusi, - suspaudžiau jo galvą ir jis virto pelenais.
Nusivaliau rankas į suknelę ir priėjau ten kur stovėjo vampyras. Dabar buvo ten likę tik vyro drabužiai. Kišenėje radau savo telefoną, bet raktų ne. Tikriausiai išmetė kažkur pakeliui.
Nekaišdama laiko išėjau iš baro ir apsidairiau. Vėl jaučiau trauką ir žinojau kur ji mane veda. Sutikta moteris parduotuvėje šią naktį mirs.
Eidama išsitraukiau telefoną. Radusi jau suvesta numerį nuspaudžiau skambinti ir po kelių ilgų sekundžių išgirdau vyro balsą.
- Nikasa, - atsiduso Tailoras ir aš atsirėmiau į pastato sieną. Priešais mane stovėjo restoranas kuriame buvo mano sekanti auka. – Kas nutiko?
- Ar ką nors sužinojai apie tą detektyvą?
- Dar neturėjau...
- Daviau tau aiškius nurodymus Tailorai. – išrėžiau ir nuvėriau savo nagus. – Gal tavęs ir nenužudysiu, bet žinai ką sugebu, o kankinti man be galo patinka. Ta prasme juk vis tiek nieko nejaučiu, bet manau turėtu būti smagu.
- Rytoj pasidomėsiu, - jo balsas drebėjo, man net nereikėjo jam grasinti jis žinojo ką sugebu ir  kad be reikalo neaušinu burnos. – Jis atvyko visai neseniai, pakeitė mano brolį.
- Ak taip, Meisonas, kaip gi jis laikosi?
- Nežinau, seniai su juo kalbėjausi.
- Savaime suprantama, - atsitraukiau nuo sienos nes moteris kaip tik išėjo iš restorano. – Jis ne tik paliko Eidena mirti, bet ir leido ją skriausti. Stebiuosi, kad jis dar gyvas.
- Juk tu ne, - jo balsas sutrūkčiojo ir aš pradėjau juoktis.
- Tikėkimės jis nepasimaišys mano kelyje. Tikiuosi greitai gauti informacijos apie detektyvą, nes jis jau pradeda mane erzinti. Jis pasirodė prie mano pastato ir tai man nepatinka.
Tailoras patikino jog greitai surinks informacija todėl nieko daugiau nelaukusi išjungiau pokalbį ir nusekiau moterį iš paskos.