Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

18. Dalis

Pabudau nuo siaubingo galvos skausmo. Atmerkus akis  pradėjo jas perštėti, o balsai mano svetainėje iš karto pritilo. Aš buvau savo bute, tačiau čia dar kažkas buvo. Dar nespėjus man atsistoti atsivėrė durys ir išvydau Zaką. Vaikinas liūdnai šyptelėjo ir ištiesė man vandens stiklinę, tačiau aš jos nepaėmiau.
- Kiek kartų tau turėsiu kartoti, kad savo draugų čia nesivestum. – supykusi net sukandau dantis. Nepakenčiau, kai Zakas parsivesdavo ką nors iš miesto.
- Jie tavo draugai, - ramiai atsakė jis ir aš kilstelėjau antakį. – Kodėl neleidai man vykti kartu?  Juk galėjai susižeisti.
- Aš nemirtinga.
- Taip, bet vis tiek jauti skausmą.
- Gana, - sušnypščiau ir priėjusi nuvėriau šviesiaplaukį. – Man reikia ko nors nuo skausmo.
Vaikinas linktelėjo, o aš įėjau į savo svetainę kurioje buvo nekviesti svečiai. Nuostabu, lyg man šiandien būtų buvę mažą Luko ir jo motinos.
Pamačiusi mane Eidena iš karto atsistojo. Ji rankose laikė dar garuojantį arbatos puodelį. Vos matomai šyptelėjusi ji pažvelgė į abu stovinčius vaikinus. Andrė ir vampyras. Ir kada mano gyvenimas tapo tokių chaosu? Tai buvo tas pats vampyras kurį mačiau prieš nualpstant. Kuo jis vardu? Dabar tai buvo nesvarbu, tik norėjau žinoti ką jie čia visi veikia.
- Kaip jautiesi? – pasiteiravo mergina vis dar stebėdama mane.
- Ką veikei prie universiteto? – grėsmingas medžiotojo žvilgsnis vėrė mane kiaurai.
- Prie liepsnojančio universiteto, - pridėjo vampyras ir aš gūžtelėjau pečiais.
- Gal malonėsit paaiškinti ką jūs čia visi veikiat? – kilstelėjau antakius ir Eidena iš karto nuleido akis.
- Džekas tave rado prie universiteto durų, - paaiškino tamsiaplaukis kuris vis dar akylai mane stebėjo. – Tai ką ten veikei?
- Medžiojau, - prisipažinau ir patraukiau į virtuvę.
Galvos skausmas darėsi vis blogesnis. Man mirksint galėjau matyti baltus apskritimus ir jų vis daugėjo. Sukandau dantis ir bandžiau įkvėpti. Dabar man tikrai būtų ne pro šalį išgerti kavos.
Ištraukiau puodelį, tačiau jis iškrito man iš rankų ir atsidūrė ant žemės. Dar nespėjus suvokti kas vyksta buvau nublokšta į šaldytuvą, o į mano krūtinę suvarytas durklas.
Aiktelėjau nuo užplūdusio skausmo, o iš mano burnos pasipylė tirštas raudonas kraujas. Pakėlusi akis žvelgiau į vaikiną ir norėjau pradėti juoktis. Žinoma jis mane rado, kaip gi kitaip.
Jo mėlynos akys kaip begalinis vandenynas dabar skandino mane. Jo rankos vis dar spaudė mano kūną ir durklą kuris vos nelietė mano širdies. Bet tai nesvarbu, aš buvau nemirtinga, tik dabar jaučiau siaubingą skausmą ir troškau nuo visko atsijungti.
- Heidai! – suriko mergina pripuolusi prie mūsų, bet vampyras neatsitraukė. – Ką tu padarei!? – jos veide buvo šokas, panika susimaišiusi su baimę, ir tada suvokiau jog mano galios niekur nedingo.
Jaučiau savo tamsą kuri pulsuoja pirštų galiukuose. Jaučiau kaip skausmas galvoje sustiprėja ir užgožia dūrį krūtinėje. Jaučiau tiek daug ir tuo pačiu nieko. Tarsi viskas išnyko ir aš vėl galėjau būti savimi. Deja, tai trūko tik kelias sekundes, tuomet visos emocijos ir skausmas grįžo dvigubai.
Heidas mane paleido, kai Eidena jį nustūmė nuo manęs. Tą pačią akimirką Zakas atsidūrė priešais ir atsargiai paguldė mane ant žemės. Ištraukęs durklą jis su rankšluosčiu bandė užspausti iš žaizdos bėgantį kraują. Veltui stengėsi.
- Tu jau turėtum gyti, - jo akyse mačiau ašaras ir jeigu tik būčiau galėjusi kalbėti, dabar pat jam išrėžčiau jog negaliu pakęsti kai jis taip elgiasi. Juk nesvarbu kas nutiks, aš negaliu mirti, o skausmas laikinas. – Kažkas negerai, - jo lūpa virpėjo ir jis pažvelgė į kitus kurie stovėjo ir žiūrėjo.
- Ji yra Nikasa, - išrėžė Heidas ir Eidena akimirksniu jį paleido.
- Bet ji, kaip? – sutrikusi ji žengė arčiau, bet Zakas mane užstojo.
- Maldauju, nieko jai nedarykit, ji nėra bloga, ji ne tokia kokia ją laikot.
- Ji pabaisa, - sušnypštė Heidas.
Jis buvo teisus, aš iš tiesų buvau pabaisa. Tačiau nė vienas iš jų nenutuokia jog aš visiškai nieko negaliu dėl to padaryti. Mirtis mane tokia pavertė, jis pasėjo Tamsos sėklą kuri jau seniai įsišaknijo manyje.
- Pasitrauk nuo jos arba tu būsi sekantis, - Heidas žengė arčiau šviesiaplaukio ir aš sukandau dantis.
- Zakai, pasitrauk, - paliepiau ir pabandžiau atsisėsti. Skaudėjo visa kūną, o iš žaizdos ir toliau plūdo kraujas.
- Heidai, palauk. – paprašė prie manęs atsidūręs Džekas. – Ar tu tikras, jog ji Nikasa?  Juk dabar vakaras, o ji atrodo kaip žmogus.
- Jis teisus, - vėl pastvėrė vaikino ranką Eidena ir trūktelėjo jį tolyn.
- Neapsigaukit, ji meluoja!
Išsilaisvinęs iš merginos gniaužtų jis nusviedė Džeką nuo manęs ir prispaudė Zaką. Trinktelėjęs jį į sieną, Heidas suėmė mane už plaukų ir pakėlęs pažvelgė tiesiai į akis. Jeigu ne tas prakeiktas skausmas ir žmogiškumas kurį dabar jaučiau jis jau būtų negyvas.
- Kita kartą gerai pagalvok, prieš man grasindama, - išrėžė jis suspausdamas mano kaklą.
Man pradėjo trūkti oro. Skausmas krūtinėje darėsi vis sunkesnis ir aš nuoširdžiai meldžiau jog galėčiau viso to nejausti.
Sunkiai sumirksėjau suvokusi jog greitai neteksiu sąmonės, o su ja išnyks ir visas skausmas. Būtent to, ko man ir reikėjo, tačiau vaikino gniaužtai greitai atsilaisvino, o aš susmukau kaip koks maišas ant grindų. Man buvo pernelyg sunku suprasti kas vyksta, tačiau kai vėl atmerkiau akis priešais išvydau Luką. Jo žalios akys stebėjo mane, o tvirtos rankos bandė užspausti žaizdą.
Tik jo man čia ir reikėjo.
Pasukau galvą į šoną tam, kad matyčiau kas vyksta aplinkui ir suvokiau kodėl Heidas mane paleido. Jį prie sienos laikė prispaudusi blondinė.
Mano butas virto cirko aikštele. Nuostabu.
- Viskas bus gerai, - sušnabždėjo vaikinas ir pajutau kaip skausmas po truputį rimsta.
Užmerkiau akis ir giliai įkvėpusi visiškai išstūmiau visus savo jausmus ir kankinančias emocijas. Jos tiesiog išnyko.
Atmerkiau akis ir lėtai pakilau ant savo kojų. Visi nutilo ir iš karto sužiuro į mane. Aš nebuvau visiškai pavirtusi pabaisą. Galėjau laisvai galvoti, žinojau kas yra blogai, o kas gerai. Galėjau juos čia ir dabar be gailesčio visus nužudyti, tikriausiai mano kita pusė taip ir būtų padariusi, bet dabar valdžiausi suvokusi jog manyje vėl pulsuoja galia. Ji rangėsi tarp pirštų galiukų norėdama ištrūkti. Keistas jausmas, lyg jausčiau silpną elektros srovę kuri tekėtų per mane. Tuo pačiu jaučiausi tokia tvirta, galinga, nesunaikinama.
- Ką po velnių jūs čia visi veikiat? – nuvėriau visus iki vieno ir tą akimirką pradėjo mirksėti svetainėje šviesa. Jeigu nesivaldysiu dar netyčia juos visus pribaigsiu. Nors kai pagalvoju ką jie pridirbo tai būtų iš ties gailestinga iš mano pusės.
- Nikasa? – sumirksėjusi pažvelgiau į Luką kuris dabar stovėjo priešais mane.
- Jūs pradedat mane erzinti, - tarstelėjau atsitraukdama nuo vaikino. – Gal man jus visus tiesiog pribaigti?
- Reikėjo tau ištraukti širdį, - sušnypštė Hridas vis dar laikomas blondinės.
- Atsargiau Heidai, - meiliai ištarė Reičelė prispausdama jo kaklą. – Dar susigundysiu tave nudėti.
- Palauk, ji medžiotoja? – Eidena žengė arčiau manęs ir aš linktelėjau. – Tai kas po velnių esi tu? – ji pažvelgė į Luką, bet tas vis dar stebėjo mane.
- Jis yra medžiotojos ir tokio vampyro kaip Heidas palikuonis, - paaiškinau ir ji sutrikusi susiėmė už galvos.
- Tu esi Nikasa, tai mus visus išžudysi?
- Ne šiandien, - vyptelėjau ir atsisėdau ant sofos. – O dabar visi dinkit kol aš dar geros nuotaikos.
Visų akys susmigo į mane. Visi jie jautė baimę ir nerimą kuris su kiekviena sekunde darėsi vis stipresnis. O aš vėl galėjau jausti emocijas, tik dabar jos visos užplūdo mane vienu metu.
Vis dar buvo vakaras ir to jausti neturėčiau, tačiau dėl visko buvo kalta ta mergina iš bažnyčios ir su tuo susyjąs Lukas. Turėjau išsiaiškinti kodėl jaučiuosi tokia silpna šalia jo, bet čia buvo per daug žmonių.
- Gal geriau visi susėskim, atsigerkim arbatos. – pasiūlė svetainėje pasirodęs Zakas. – Arba ne, - sumurmėjo kai visų žudikiški žvilgsniai dabar buvo nukreipti į jį.
- Gerai, - atsidusau. – Aš esu Nikasa, ta pati šaltakraujė kalė kuri žudo visus kurie yra nusidėję, bet dabar medžioju šmėklas, karališkas šeimas, o tada ir pati mirtis pasirodys. Na štai, žinot mano planus. Ką darysit?
Reičelė paleido Heidą ir susidėjusi rankas stebėjo savo sūnų.
- Medžiosi mirtį? Ta prasme tai metafora? – nusijuokė Džekas, bet niekas nesijuokė. – Tai vampyras, medžiotojas ar žmogus?
- Tai pabaisa sukūrusi vampyrus, karališkas šeimas, šmėklas ir tokia kaip aš. – paaiškinau ir vaikinas suraukė antakius.
- Nemanai, kad jis per stiprus tau? Be to kas sugalvojo jį pavadinti „mirtimi“? Nes dabar įsivaizduoju giltine su dalgiu, - nusijuokė jis. – Ar bent žinai kaip jis atrodo, kaip ketini jį privilioti?
- Ne, nežinau kaip jis atrodo. Ir jis pasirodys pats kai sunaikinsiu paskutinę šmėklą ir imsiuosi karališkų šeimų.
- Gerai, manau mums laikas, - ištarė Eidena kuri jau spaudė Heido ranką. – Mes galėtume tau padėti, mielai pati nužudyčiau Tatijana kuri pavogė mano sesers kūną.
- Stok į eile, - pasitryniau smilkinius nes įsiskaudėjo galvą.
Visi po truputį pradėjo judėti link durų. Eidena patikino jog jeigu ką nors sužinos apie karališkas šeimas, iškarto praneš. Norėjau pradėti juoktis dėl jos gerumo. Tokie žmonės dažniausiai ilgai negyvena. Jau norėjau jai atrėžti, kad gali savo pagalbą pasilaikyti sau, bet pažvelgus į ją akimirką sustingau. Atsistojusi žengiau prie jos, bet man kelia pastojo Heidas.
Vyptelėjau ir vėl pažvelgiau į merginą. Turėčiau jai pasakyti, bet tai ne mano reikalas.
- Sveikinu, - tarstelėjau ir vėl susmukau ant sofos.
- Apie ką tu kalbi? – mergina norėjo prieiti arčiau, bet vampyras apsivijo jos liemenį ir neleido daugiau žengti nė žingsnio.
- Greitai sužinosit, - mirktelėjau ir pamojavau. – Uždarykit duris iš kitos pusės.  O judu likit, turim išsiaiškinti vieną dalyką. – Nuvėriau Luką su Reičele ir užmerkiau akis.
Kai visi išėjo išskyrus tuos du atsimerkiau ir pajutau galia kuri trokšta išsiveržti. Dar truputis ir galėsiu eiti medžioti, visai kaip senais laikais.