Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

21. Dalis

 Grįžau į butą likus vienai minutei ir dvidešimt sekundžių. Zakui liepiau vykti į miestą ir sužinoti ką iš tiesų rezga Meisonas. Po šio susitikimo pradėjau įtarti jog jam ne be reikalo yra reikalingas Andrė. Tačiau palietus vaikiną nemačiau nieko ypatingo apie jį. Jis dar būdamas vaikas prarado savo tėvus, motina mirė gimdydama, o tėvas po kelių metų buvo nužudytas vampyro. Nuo to laiko juo rūpinosi Meisonas. Tačiau čia turėjo būti kažkas daugiau tik dar nežinojau kas.

Vos paskutiniai saulės spinduliai pasilėpė užleisdami nakčiai, pajutau į krūtinę dūrį. Nemalonus skausmas privertė suklupti, bet po akimirkos jau galėjau normaliai kvėpuoti. Suspaudusi kumščius sumirksėjau suvokusi jog niekas nepasikeitė apart to jog jaučiau visas savo galias ir troškimą ištrūkti ir ką nors sumedžioti. Tačiau aš vis dar turėjau savo jausmus ir emocijas. Galėjau rinktis eiti medžioti ar likti užsidariusi savo bute. Nors ir jaučiau trauką kuri kaitino mano kraują nusprendžiau šiandien niekur neiti ir vietoj to išbandyti ką galiu kai vis dar jaučiu.

Pasidariusi kavos atsisėdau ant sveikos kėdės ir užsimerkiau. Per kūną perbėgo elektros srovė ir man atsimerkus visi daiktai pakilo į orą. Šyptelėjau suvokusi jog laisvai galiu kontroliuoti savo galias, ne taip kaip dienos metu. Dabar telieka surasti motina su kitomis šeimomis ir visiems laikams užbaigsiu šį žaidimą.

Nespėjus man nuleisti visų daiktų į savo vietą, bute pradingo elektra taip išblaškydama mano dėmesį. Visi daiktai su trenksmu nukrito ant žemės ir net keli pataikė ant manęs. Susinervinusi apsidairiau ir patraukiau į koridorių. Šis butas pradeda mane erzinti, jau ne pirmą kartą čia pradingsta elektra.

Išėjus į koridorių patikrinau elektros skaitliukus, bet regis visame pastate dingo elektra. Giliai įkvėpusi suvokiau jog teks ieškoti kur Zakas nukišo neseniai nupirktas žvakes. Tačiau dabar iškilo dar viena problema. Išeidama į koridorių užtrenkiau duris, o raktas liko viduje. Nuostabu.

Atrėmiau galvą į duris ir giliai įkvėpiau. Galėčiau laisvai jas išlaužti ir tai neprireiktų nė vienos sekundės, tačiau atgal įstatyti durų nesugebėčiau. Tikrai neketinau miegoti atviromis durimis.

Susmukau prie durų suvokusi jog teks laukti kol grįš Zakas. Vaikinas turėjo iš ties gabumų patekti ten kur užrakinta. Kitu atveju jam reikės lipti iki mano buto ir išdaužus stiklą patekti į vidų. Nes aš to daryti tikrai neketinau.

Po nežinia kiek laiko išgirdau artėjančius žingsnius ir vos blanki šviesa kuri apšvietė laiptus. Jau norėjau atsistoti, bet tai buvo ne mano draugas, o Lukas. Vaikinas pamatęs mane kilstelėjo antakius, o aš suspaudusi lūpas iš karto nusisukau.

- Manęs laukei? - jis žengė arčiau ir aš vyptelėjusi pakėliau galvą.

- Ne, bet kadangi tu jau čia galėtum ir pagelbėti. - Lėtai atsistojau ir giliai įkvėpiau. Nenorėjau jog mano jausmai ir emocijos šią akimirką man trukdytų, nes dar netyčia nugrius visas pastatas. - Užsitrenkė mano buto durys, raktas viduje.

- Nepabandei ištraukti durų?

- Šmaikštu, - vyptelėjau ir nusibraukusi plaukų sruogą žengiau arčiau jo. - Nesu tikra jog šią akimirką apskritai man pabandžius jas ištraukti dar turėsiu butą.

Akimirką Lukas mane stebėjo, o tuomet praėjęs atsidūrė prie savo buto. Nulydėjau jį žvilgsniu ir vėl atsirėmiau į savo duris. Keista, nejaučiau nusivylimo, visgi nebuvau visiškai pasikeitusi.

- Nori užeiti? - jis atsisuko į mane ir jo žalios akys blykstelėjo.

- Nesu tikra jog tai gera mintis.

- Kodėl? - jis atvėrė duris ir vis dar laukė kol aš pajudėsiu.

- Nes nesu tikra ar galiu visiškai kontroliuoti savo emocijas. Būtų liūdna jeigu tave netyčia nužudyčiau.