Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

7. Dalis

Grįžau dar prieš patekant saulei ir atsisėdusi laiptinėje prie savo durų pradėjau laukti. Zakas nekėlė telefono, o aš jau įsivaizdavau kaip jam nutraukiu galvą. Jis visada turėtų būti pasiekiamas, toks jo darbas, o dabar turėjau sėdėti laiptinėje ant žemės.
Galėjau išspirti duris, tačiau kažkam vėliau tektų jas ten įstatyti, o pašalinių savo akiratyje matyti tikrai netroškau. Užteko ir Zako. Kol kas jam šypsojosi sėkmė, bet jeigu ir toliau mane erzins jam gali taip nepasisekti. Tik ne tuomet kai esu visiškai be jausmų ir emocijų. Tuomet man nerūpi kito gyvybė.
Po kelių akimirkų sugrįžo visi jausmai ir emocijos. Kūną persmelkė kaltė ir skausmas už tai ką padariau. Tačiau nuleidusi galvą žemyn giliai įkvėpiau ir apsikabinusi kelius pajutau kaip šaltis pradeda kandžioti mano odą. Buvau kiaurai permirkusi, drėgni mano plaukai lipo prie veido.
Nužudžiau šiandien dar du vampyrus ir jeigu manęs nekankintų laiko stoka, būčiau ir toliau žudžiusi. Norėjau, kad tai liautųsi, jog turėčiau pasirinkimą nepaisant to ar tas padaras yra geras ar ne. Tačiau pasirinkimo niekada neturėsiu, mirtis tuo pasirūpino.
Šaltis toliau skverbėsi per mano suknelę kuri buvo ne tik prilipusi prie mano odos, bet ir vis kilo aukštyn. Išsitraukusi mobilų vėl pabandžiau paskambinti Zakui, bet nujaučiau jog jis išjungė garsą. Net nenorėjau žinoti ką jis veikia. Tačiau jeigu greitai nepasirodys aš jį pati pasmeigsiu virtuviniu peiliu.
Staiga priešais esančios durys atsidarė ir aš pakėlusi galvą įsispoksojau į detektyvą. Vyras sumirksėjo kelis kartus, o tuomet jo veido išraiška pasikeitė. Nereikėjo net sakyti ką jis matė. Visiškai permirkusią paauglę kuri atrodė siaubingai.
- Tau viskas gerai? – jis atsargiai žengė į priekį bandydamas suvokti ar nesu sužeista.
- Man viskas gerai, - patikinau drebančiu balsu ir tą akimirką nusičiaudėjau. Kas po velnių čia buvo.
- Ką čia veiki? – nusivaliau varvančia nosį ir akimirką negalėjau patikėti. Ar tai peršalimas? Kaip po velnių aš galiu turėti peršalimą, juk aš nemirtinga. – Tai?
- Ką? – sutrikusi pažvelgiau į jį ir suvokiau jog jis vos už kelių žingsnių nuo manęs.
- Aš čia gyvenu.
- Nejaugi, - nepatikliai tarstelėjo jis suraukdamas antakius. – Ir iš kur pas paauglę tokie pinigai?
- Gyvenu su kambarioku, jis turtingas, ne aš. – išrėžiau ir apkabinau rankomis save. Dieve kaip šalta. – Pamečiau rakus, o jis dar negrįžo namo, todėl turiu kaip benamė laukti jo laiptinėje. – mano lūpos drebėjo ir aš bijojau pradėti kalenti dantimis.
Detektyvas dar akimirką mane nužiūrėjęs galiausiai atsitraukė ir grįžo į priešais esantį butą. Nuostabu, pasirodo esame kaimynai, kas gali būti geriau? Ir kodėl toks sutapimas? Negi Zakas negalėjo pasidomėti kas per kaimynai gybena šalimais? Dar viena priežastis šiandien jį nužudyti.
Prikandau lūpą ir pažvelgiau į telefono ekraną. Jeigu tas idiotas nepasirodys per artėjančią valandą, aš pavėluosiu į pirmą savo paskaitą.
Kai vėl prasivėrė durys nesiteikiau pakelti galvos. Man visai nepatiko jog šis detektyvas trainiosis šalimais. Tik to betrūko jog pradėtų mane kažkuo kaltinti. Jau ir taip turėjau dėl jo įtarimų, todėl norėjau laikytis kaip įmanoma didesnio atstumo. Deja, vargu ar pavyks.
Atsitūpęs šalia jis ištiesė antklodę ir karštą arbatos puodelį. Kilstelėjusi antakius stipriau suspaudžiau lūpas ir pažvelgiau į liftą. Kur po velnių Zakas?
- Man nereikia tavo pagalbos, - išlemenau drebėdama ir vyras vyptelėjo.
- Žinoma, tik to betrūktų, jog mano laiptinėje mirtinai sušaltum.
Jis užmetė ant manęs antklodę ir ištiesė karštą arbatos puodelį. Dvejodama visgi paėmiau. Pirštai iš karto atsipalaidavo, o malonus aromatas vertė nurimti.
- Pakviesčiau į vidų, bet nemanau, kad tai dera.
- Rimtai? – nusijuokiau ir atlošiau galvą. – Ir kodėl gi? Nes atrodau kaip paauglė? Nustebtum sužinojęs kiek man metų.
- Nustebink mane, - šyptelėjo ir aš nuleidau akis.
Galėjau, tačiau jis vargiai būtų patikėjęs, o jeigu jis buvo tuo kuo jį laikiau, neketinau jam atskleisti jog žinau kas jis yra iš tiesų.
- O kiek tau metų, Lukai? – primerkusi akis stebėjau kaip jis atsitiesia ir pasikaso galvą.
- Detektyvas, - priminė jis ir aš pavarčiau akis. – Man trisdešimt dveji.
Melagis. Jis atrodė ne vyresnis kaip dvidešimt trijų – penkių metų. Jam tikrai negalėjo būti trisdešimt dveji.
Man neatsakius jis atsitraukė ir dar kelias minutes pastovėjęs grįžo atgal į savo butą. Pabaigusi arbatą atsidusau. Jaučiausi šiek tiek geriau, bet mane vis dar kankino šaltis, ir varvanti nosis. Aš turiu sumauta sloga.
Zakas pasirodė po aštuonių. Vos mane pamatęs nuo jo veido pranyko šypsena. Greitai atsistojusi pastvėriau antklodę su puodeliu ir piktai dėbtelėjusi į blondiną troškau jam nusukti sprandą. Jis kaip paklusnus šunytis atrakino buto duris ir įleido mane pirmą. Numečiau antklodę ant sofos, o puodelį pastačiau ant stiklinio stalo. Dabar man reikėjo tik karšto dušo ir pusryčių.
- Nika aš nemačiau, kad skambini. Susipažinau su tokiu gražuoliuku ir visai...
- Man nerūpi ką tu veikei, Zakai. Tavo telefonas visada privalo būti su garsu, supratai?
- Taip, bet tu juk ir pati turi raktus, - teisinosi jis ir aš staiga atsisukusi nuėjau prie spintelės ir ištraukusi peilį suvariau jam tiesiai į krūtinę.
Šviesiaplaukis aiktelėjo, bet tada sukandęs dantis numarino galvą ir net nedrįso krustelėti. Pasijutau siaubingai, tačiau vis dar buvau įsiutusi, ir tai buvo geriau, nei jam susidurti su tamsiąją mano puse kuri jo visai nepagailėtų.
- Manai jeigu būčiau turėjusi raktus, būčiau sėdėjusi laiptinėje?
- Atsiprašau, - išlemeno jis ir aš papurčiau galvą.
- Pusryčiai, - tik tiek ištariau ir nuskubėjau į dušą.
Paleidusi karšta vandenį bandžiau ne tik nusiplauti šios nakties nuodėmes, bet ir nors kiek sušilti. Deja, nei vieno nei kito padaryti taip ir neišėjo. Mano nuodėmės virto mano šešėliu kuris persekios iki – visada, nes buvau nemirtinga. Na o šaltis ir toliau kaustė mano kūną.
Kažkas buvo labai negerai. Jaučiau jog šis tas pasikeitė, bet niekaip negalėjau suprasti kas. Gal tai dėl šmėklų? Jų liko tik dvi. Ar tai galėjo būti to poveikis? O gal taip jaučiuosi nes visai šalia kažkur yra mirtis?  Visgi aš nežinojau to.
Nusipraususi apsirengiau karamelės spalvos suknele ilgomis rankovėmis. Užsimoviau ilgus iki kelių batus ir pradėjau džiovinti savo plaukus. Susisukusi didelėmis garbanomis, švelniai padažiau savo akis ir pastvėrusi kūno spalvos lūpdažį paryškinau lūpas. Akimirką spoksojau į save. Merginą kuri atrodė kaip ir visi kiti. Gal kiek jaunesnė nei norėjau būti. Gerai, kad šiais laikais egzistavo kosmetika kuri leido ne tik pajaunėti to norint, bet ir pasenti. Svarbiausia buvo žinoti kaip ją naudotis. O per tiek metų išmokau visko.
Į rankinę įsimečiau kelis rašiklius ir vieną storą sąsiuvinį. Jo turėtų užtekti. Neketinau ilgai pasilikti universitete, tik iki tol kol rasiu šmėklą ir ją nužudysiu.
Man išėjus iš kambario Zakas iš karto atsidūrė priešais su garuojančiu kavos puodeliu ir dviem sumuštiniais. Buvau alkana, todėl ilgai negalvodama pastvėriau kavą ir suleidau dantis į šviežią bandelę. 
- Vežk mane į universitetą, - paliepiau gurkštelėdama dar kavos. – Ir jeigu pavėluosi mane pasiimti, galėsi bendrauti su kita mano puse.
- Kaip pasakysi, - be jokių emocijų ištarė jis pastverdamas automobilio raktelius.
Jis žinojo geriau nei kas kitas, kaip elgtis kai mano nuotaika būdavo tokia. Ir tik jis vienas galėjo su manimi taip kalbėti. Tačiau, jis taip pat turėjo žinoti, kad mano kitai pusei visiškai nerūpės jo gyvybė.
Kai atvažiavome į universiteto aikštelę, jau buvo bepasibaigianti pirma paskaita. Be jokių atsisveikinimu patraukiau į pastatą ir išsitraukusi tvarkaraštį bandžiau rasti tinkamą kabinetą. Seniai lankiau mokyklą, dar seniau lankiau universitetą todėl dabar jaučiausi lyg tą daryčiau pirmą kartą.
Ilgai netrukus iš kabinetų pradėjo plūsti žmonės, o aš stovėjau laukdama tinkamo momento. Ir tuomet išvydau ją. Tamsūs trumpi plaukai, aptempti balti džinsai ir ilgomis rankovėmis raudoni marškinėliai. Ji nusišypsojo ir kažką atsakė savo draugei šalimais, o tuomet prie jų priėjo vaikinas. Būtent to ko man ir reikėjo. Paspartinau žingsnius ir nusekiau ją iš paskos iki kito kabineto.