Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

13. Dalis

Sėdėjau lauko kavinėje laukdama kol pasirodys Tailoras. Užsisakiusi vanilinių ledų su karamelės užpilu ir daugybę šokolado drožlių, o šalimais didelis gabalas šokoladinio pyrago. Dabar man reikėjo cukraus ir žinoma didelio puodelio kavos.
Vyras vėlavo net trisdešimt šešias sekundes ir jis žinojo kaip nepakenčiu kai kas nors vėluodavo. Bet dabar tai nebuvo labai svarbu. Aš turėjau kelias problemas. Eidena ne kvaila, ji kažką įtaria ir jeigu dar nesuvedė galų kas aš tokia tai gali greitai nutikti.
Pakėlusi galvą pastebėjau Tailorą. Kaip visada dalykiškai apsirengęs jis atrodė patraukliai. Tačiau negalėjau nepraleisti pro akis koks jis įsitempęs ir kaip atidžiai dairosi. Tipiškas medžiotojo bruožas.
- Sveika, - prisėdo jis priešais mane.
- Nori išgerti kavos? – pasidomėjau ir prisitraukiau pyragą.
- Atsisakysiu, aš trumpai.
Linktelėjau ir vyras iš savo portfelio ištraukė pluoštą popierių. Kelis lapus ištiesė man, bet aš nebuvau nusiteikusi jų skaityti.
- Prašei pasidomėti apie tą merginą. Nieko konkretaus neradau aparto jos vardo. Malia. – kilstelėjau antakius nes tas vardas man nieko nesakė. – nėra įrašų kiek jai metų, ar kas nors apie jos tėvus. Ji gyvena bažnyčioje. Padeda su labdara, aukoja pinigus. Bet kas dvidešimt metų minimas vis kitas vardas. Mali, Melita, Melisa, kai kurie vardai kartojasi. Ten taip pat yra moterų vienuolynas, manau ji priklauso prie jų.
- Abejoju, - tarstelėjau pakėlusi akis. – Ji nebuvo panaši į vienuolę.
- Gal ji tokia kaip tu?
- Ne, ji kažkas kito.
Pirštais perbraukiau per vyro ranką ir į mane pradėjo plaukti jo prisiminimai. Akimirksniu atsitraukiau ir suspaudžiau savo pirštus. Viskas vėl grįžo į vėžias, kodėl?
Suspaudžiau lūpas ir bandžiau suprasti kodėl tai neveikė man prisilietus prie Eidenos su Zaku. Kažkas tai turėjo lemti. O gal dėl visko buvo kalta mergina?
- Turi man dar ką nors? – pastūmiau kavą į šalį ir mano žvilgsnį patraukė kitapus gatvės šmėstelėjusi žalių plaukų mergina. Andžė.
- Prieš kelias dienas atvyko dvi karališkos šeimos. Seserys, - patikslino jis ir aš linktelėjau. Ši tai jau žinojau iš Zako. – Jos apsistojo Heldero viešbutyje. Sustiprinta apsauga, visur pilna vampyrų tad ar tikrai ketini rizikuoti?
Visas mano dėmesys buvo sutelktas į merginą kuri bandė paslapčiomis mane stebėti. Ką po velnių jį čia veikia? Jeigu ji čia, tai reiškė, kad ir Eidena čia. Negaliu patikėti.
- Dėl manęs nesijaudink, apsauga nesustabdys manęs.
- Žinau, bet...
- Visad būk pasiekiamas, - atsistojusi padėjau kelias šimtines ir jau ketinau eiti. – Tailorai, ir dar kai kas. – vyras pažvelgė į mane ir sutrikęs laukė ką pasakysiu. – Tavo dukra darosi pernelyg landi. Tai mane erzina.
- Nevelk jos į tai, tu pažadėjai, - jo balso tonas pasikeitė ir aš neišlaikiusi šypsenos vyptelėjau.
- Juk žinai, kad kitai mano pusei bus nusispjauti ką aš pažadėjau, arba suvaldyk ją, arba gali daugiau jos nebepamatyti.
Nelaukdama jo atsakymo patraukiau link automobilio. Aš iš tiesų buvau teisi, Andžė buvo ne viena. Ji su Eidena mane stebėjo. Tikėkimės šiandien vakare būsiu pakankamai užimta ir iki jų namų nedasigausiu. Kitaip Heidas vėl liks vienas.
Įsėdusi į mašiną pažvelgiau į Zaką kuris atrodė išsiblaškęs. Vaikinas dėl kažko nerimavo ir mane tai pradėjo nervinti.
- Čia daugiau medžiotojų nei kur nors kitur, - ištarė jis nusiimdamas nuo saulės akinius. – Man darosi baisu išeiti dienos metu.
- Dėl šito turėtum jaudintis mažiausiai.
- Kaip tu jautiesi?
- Man nuleido daugiau nei du litrus kraujo, kaip manai kaip aš jaučiuosi? – vaikinas vos matomai šyptelėjo ir įsuko į pagrindinę gatvę. – Aš nemirtinga, niekas negali manęs nužudyti, bet nekenčiu kai priverčia būti bejėgę. O tas pašlemėkas kuris mane užpuolė pasirašė mirties nuosprendį.
Zakas linktelėjo ir daugiau nedrįso nieko pasakyti. Jis geriau nei kas nors kitas žinojo jog geriau manęs neerzinti.
Kai vaikinas privažiavo prie buto, liepiau jam nuvykti į prekybos centrą ir nupirkti produktų. Aš buvau visai kaip žmogus, o jiems reikėjo maisto. Todėl palikusi jį vieną automobilyje, pati paraukiau link savo buto durų.
Vos tik atsidūriau lifte iš karto pajutau silpnumą. Vos sugebėjau išsilaikyti ant savo kojų. Kūną iš karto išmušė šaltas prakaitas ir aš sukandusi dantis pažvelgiau į atsidariusias lifto duris.
Giliai įkvėpusi patraukiau link savo durų ir priešais išvydau detektyvą. Jis iš karto atsisuko į mane ir kilstelėjęs antakius vyptelėjo. Viskas tik per jį. Tai turėjo būti susyja su juo, nes ankščiau niekada taip nesijaučiau. Vos tik atsikrausčiau iš karto pasijutau blogai.
- Tau viskas gerai? – jis prisiartino prie manęs ir palietė mano ranką.
Turėjau pajusti, matyti jo prisiminimus ar kažką, bet nieko neįvyko. Aš buvau teisi. Jam būnant šalia aš negalėjau matyt. Negana to ant jo riešo pastebėjau tokia pat žymę kaip mano. Akimirksniu nuo jo atšlijau ir sunkiai gaudydama orą atsirėmiau į baltą sieną. Ištiesiau rankas ir piktai nuvėriau detektyvą Luką.
- Nesiartink prie manęs! – surikau ir vaikinas staiga sustojo.
- Atrodai prastai, - jo balso tonas pasikeitė, o aš norėjau jog jis dingtų iš šio pastato, kuo toliau nuo manęs.
- Palik mane ramybėje, - apgraibomis radau duris ir sunkiai radusi raktus bandžiau juos įkišti ir atrakinta spyną.
- Nikasa, - sustingau išgirdusi savo vardą. Jis žino, gal net visą laiką žinojo. – Tau kažkas negerai.
Lėtai atsisukau į detektyvą ir primerkusi akis nuvėriau jį. Žinojau, kad susidūrimas su juo buvo keistas. Jis nuo pat pradžių žinojo kas esu, štai kodėl per jį atsitrenkiau į automobilį. Nenustebčiau jeigu jis pasirūpino jog čia atsikraustyčiau. Pakeiktas šunsnukis.
Nieko nelaukdama atvėriau duris ir dar jam nespėjus prisiartinti, užtrenkiau. Turėjau iš čia dingti. Nenorėjau būti šalia jo.
Pajutau kaip pradeda kauptis ašaros. Krūtinėje vis dar stipriai daužėsi širdis, o skausmas galvoje darėsi siaubingas. Turėjau nukreipti mintis, kažką daryti.
- Nikasa, pasikalbėkim! – suriko jis, o aš nuslinkau prie virtuvės.
Ištraukiau peilį ir nė negalvodama susmeigiau sau į šoną. Kūną pervėrė skausmas ir aš sukandusi dantis susmukau ant grindų. Pasipylė kraujas, o aš šyptelėjusi užmerkiau akis.
Valanda ir penkiolika minučių.
Buvo likę tiek nedaug kol mano tamsa mane pasiglemš. Šiandien to laukiau labiausiai. Troškau nebejausti, išrauti visas mane kamuojančias mintis, pamiršti skausmą ir pavirsti pabaisą kurią mirtis mane pavertė.
Vis dar girdėjau jo balsą. Arba tik įsivaizdavau. Kas jis? Kodėl jis galėjo mane taip paveikti? Dar niekada nesijaučiau tokia bejėgė, o jo buvimas šalia viską iš manęs atėmė.
Kurį laiką buvau netekusi sąmonės, o kai atsipeikėjau gulėjau savo kambaryje. Prie lovos klūpėjo Zakas. Sunėręs rankas jis žvelgė į mane ir atrodė jog net nekvėpuoja.
Jaučiausi per silpna kalbėti, bet žinojau jog greitai viskas pasikeis.
Liko dvidešimt keturios minutės.
- Maniau šį depresinį periodą jau perėjai prieš kelis tūkstančius metų, - prabilo jis užmerkdamas savo akis. – Ar bent gali įsivaizduoti kokioje panikoje buvau kai tave kruviną išvydau ant grindų?
- Kurios dalies, aš negaliu mirti tu nesupranti? – kilstelėjau galvą ir pabandžiau atsisėsti, bet tai reikalavo per daug jėgų.
- Kas vyksta, Nika? 
- Tu ne mano psichologas, Zakai. Tu esi gyvas tik dėl to jog man naudingas.
- O aš maniau, kad tau patinku, - nusijuokė jis atsikeldamas. – Nori arbatos?
- Ne, noriu nužudyti mūsų kaimyną, o tu jau dabar gali pradėti ieškoti naujo buto.
- Ar pasakysi kas nutiko? – jis priėjo prie durų, bet aš neketinau daugiau kalbėti. Tik norėjau jog tos prakeiktos minutės eitų greičiau.
Zakui išėjus pradėjau skaičiuoti. Liko tik aštuoniolika minučių ir trisdešimt viena sekundė.


Eidena.

Kartu su Andže sėdėjau kavinėje ir gėriau kavą. Niekaip negalėjau suprasti ką mačiau. Nenorėjau sekti Nikolės, bet Andžė įtikino jog būtina tą padaryti. Ji buvo teisi. Mergina susitiko su mano tėčiu. Jie pažystami? Apie ką jie kalbėjo? Tvardžiausi su noru grįžti namo ir iškamantinėti tėvą, bet ar jis prisipažintų? Kitu atveju galėčiau paprašyti Heido jog jį paliestų ir tas viską sužinočiau. Tačiau nenorėjau į tai jo velti.
- Kaip manai tavo tėtis ir ji meilužiai? – paklausė draugė ir aš užspringau savo kava.
- Abejoju, - pastvėriau servetėlę ir pradėjau valyti savo palaidinę.
- Juk sakiau, kad ji kažkokia keista, o dar kai pasakei, kad ji gyvena su vampyru. – ji papurtė galvą, o aš tik primerkiau akis.
- Aš irgi gyvenu su vienu jų, o mūsų geriausias draugas irgi vampyras, - kiek tyliau ištariau.
- Tai visai kas kitą, - pavartė akis ji. – Heidas kitoks, na o Džekas yra Džekas. Be to tikiuosi, kad Andrė greitai suras tą vampyrą, nes kitu atveju viena į tualetą neisiu.
Suspaudžiau lūpas žinodama jog vaikinas to vampyro nerado, o Nikolė neketino nupasakoti kaip jis atrodė. Kas po velnių ta mergina iš tiesų? Jeigu ji nebūtų buvusi tokia silpna ir išblyškusi būčiau pamaniusi, kad ji irgi vampyrė, arba tokia kaip Heidas, o gal net blogiau, viena šmėklų, bet ji buvo tik paauglė. Kažkas su ja negerai, bet aš negalėjau pasakyti kas. Ir ji tikrai nebuvo medžiotoja. Tokia silpna ir gležna, ji vargiai galėtų apsiginti, o ką jau kalbėti apie vampyrų nužudymą.
- Nagi, keliaukim, - paragino mane Andžė. – Džekas mūsų tikriausiai jau laukia.
- Žinoma, - linktelėjau prisiminusi jog šį vakarą mes ketinome leisti kartu. Aš su Džeku, Andže ir Andrė.
Mudvi nužingsniavome į aikštelę ir prieš įlipant pastebėjau juodą visureigį. Akimirksniu pasitraukiau į šoną jog vyras manęs nepastebėtų. Ką po velnių čia veikė Meisonas?