Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

19. Dalis

Akimirką buvo ramu ir aš galėjau pamiršti jog esu ne viena. Tačiau ramybę greitai sudrumstė merginos aukštakulnių garsas ir aš atmerkusi akis įsistebeilijau į priešais mane stovintį Luką.
Reičelė grįžo iš mano virtuvės su dviem taurėms ir raudonu vynu. Nebuvau didelė alkoholio gerbėja, o ir šis vynas tikriausiai Zako. Jis dievino seną gerą, pribrendusį vyną. Tuo metu kai jis buvo tik tarnas, negalėjo mėgautis tokiais malonumais kuriuos turi dabar, dėl to džiaugėsi kiekviena jam suteikta gyvenimo diena. Jis tryško noru gyventi, o aš numirti.
Šviesiaplaukė įpylė vyno ir vieną taurę ištiesė man. Nesulaukus mano reakcijos ji tik vyptelėjo ir atsitraukusi susmuko ant vieno iš mano fotelių.
- Ar turi tokia žymę kaip mano? – ištiesiau riešą ir detektyvas įdėmiai jį apžiūrėjo. Tuomet atsitraukė nuo sienos ir pradėjo atsisegti marškinius. – Klausiau ar turi, o ne prašiau nusirenginėti.
Pajutau kaip į mane plūsteli kraujas. Prakeikti jausmai. Skruostai dabar tikriausiai net paraudo.
Stebėjau kaip vaikinas atsega paskutines sagas ir ant krūtinės išvydau tokia pat žymę kaip mano, tik ji buvo didesnė ir tamsesnė tarsi išpilto rašalo dėmė įsigėrusi į odą.
- Jis ją turi nuo gimimo, - gūžtelėjo pečiais Reičelė. – Tiesa pasakius istorija gana nuobodi.
- Pasakok, - paliepiau neatitraukdama žvilgsnio nuo jos.
- Gimiau tuo metu kai moterys neturėjo jokių teisių. Bet turėjau pasiturinčius tėvus kurie ieškojo man turtingo vyro. Buvau gera mergaitė.
- Labai tuo abejoju, - skeptiškai ją nuvėriau ir Lukas vėl prisišliejo prie sienos.
- Man buvo devyniolika kai įsimylėjau vaikiną su kuriuo galėjau susitikti tik naktimis. Nieko nežinojau ir neišmaniau apie vampyrus, bet jis man viską papasakojo. Apsvaigusi nuo meilės sutikau savo noru tapti vampyre ir pabėgti su juo. – ji lėtai gurkštelėjo raudono skysčio ir nudūrė akis į savo pirštus. Ant vieno jų pastebėjau seną žiedą. – Aš nevirtau vampyre. Nei aš nei jis nesupratome kas nutiko. Aš jaučiau troškimą, alkį, bet visai kitokiems dalykams. Mano pojūčiai sustiprėjo ir aš tiesiog jį nužudžiau.
Ji susimačiusi ir toliau žvelgė į žiedą. Prisiminimai iš ties skaudina, o jeigu prisimeni kiekvieną smulkmeną, ji gali tave ir sužlugdyti.
- Niekas negalėjo man padėti, niekas nepaaiškino kas su manimi negerai. Žmonės aplink mane pradėjo senti, net ir mano vyras už kurio ištekėjau ir kuriam nesugebėjau pagimdyti palikuonių. Aš likau tokia pat jauna ir graži. Žmonės pradėjo pastebėti, todėl man teko bėgti, slapstytis. Pati treniravausi, sužinojau apie vampyrus ir medžiotojus, bet nenorėjau stoti į vieną kažkurią pusę, - ji šyptelėjo apsilaižydama raudonas lūpas ir paėmė mano taurę kurios negėriau. – Taip susipažinau su Kanu, Luko tėvu. Bandžiau jį nužudyti, bet nesėkmingai, vietoj to apturėjom labai gerą naktį, seksas su juo buvo kažkas...
- Aš to tikrai nenoriu žinoti, - pertraukė ją vyras ir aš pritariamai linktelėjau.
- Puiku, - pavartė akis ji. – Kai sužinojau, kad laukiuosi, bandžiau juo atsikratyti,  neįsižeisk, branguti. – ji vyptelėjo savo sūnui, bet nesulaukusi jokios jo reakcijos iš karto nusisuko tarsi susigėdusi. Lėtai persibraukė per savo šviesias sruogas ir vėl pastvėrė vyno taurę. – Nepadėjo niekas ką bandžiau, tad ketinau gimdyti, nors ir žinojau, kad motinystė tikrai ne man.
- Ką tu sakai, - burbtelėjo Lukas vos žvilgtelėdamas į ją.
- Gimdymas prasidėjo kai medžiojau vampyrą. Artimiausia ligoninė buvo už penkiasdešimt kilometrų, bet nujaučiau jog nespėsiu. Man gimdymas prasidėjo nedideliame miestelyje. Tada pasirodė vaikinas, jaunas kunigas ir padėjo man nusigauti iki bažnyčios. Ten buvo ir vienuolynas tad tikėjausi jog vienuolės man padės, bet jos nebuvo panašios į vienuoles. Ten buvo kelios merginos, labiausiai įsiminė pelenų spalvos jauna mergina, ne vyresnė nei aš ar tu, - ji nuvėrė mane ir aš atsargiai linktelėjau. Tai tikriausiai ta pati mergina su kurią man teko susidurti. – Ji buvo kitokia, nuo jos jaučiau tokia galia, kuri privertė nusiraminti. Ji elgėsi taip lyg išmanytų tai ką darė, lyg tai ne pirmas kartas kai tenka priimti kūdikį. Po visko buvau išsekusi todėl buvo sunku pasakyti kiek laiko buvau toje bažnyčioje, bet niekada nepamiršiu jos žodžių.
- Ką ji pasakė? – kilstelėjau antakius ir mergina ištuštinusi taurę staiga atsistojo.
- Ji pasakė, kad man labai pasisekė, nes šis vaikas yra nepaprastas ir jo likimas jau surištas. Regis ji neklydo. – Reičelė apsidairė ir susidėjo rankas ant krūtinės. – Tą žymę pastebėjau tik išėjus iš bažnyčios. Nei aš nei Kanas jos neturėjome, bet per daug į tai nesigilinau. Na o toliau manau neverta pasakoti, atidaviau jį tėvui, o po dešimties metų pasiėmiau pažiūrėti ko jis išmoko.
Ji kalbėjo taip abejingai tarsi Luko čia visai nebūtų. Mačiau jos prisiminimus, jaučiau jos jausmus kurie buvo šaltesni už ledą. Jai nerūpėjo Lukas, ji tik norėjo gyventi savo gyvenimą, linksmintis, o ne bėgioti paskui mažą vaiką. Ji nė karto per tą laiką net nepagalvojo apie jį. Na ir motina.
- Tai viskas ką norėjau sužinoti, galit eiti. – nusisukau nuo jų ir patraukiau į virtuvę. Girdėjau kaip užsidaro mano buto durys, o aš apsidairiau suvokusi jog virtuvei dabar būtų ne pro šalį remontas.
Zako niekur nesimatė, jis tikriausiai šią akimirką nenorėjo man maišytis po kojom. Geras sprendimas, nes mano nervai buvo ant ribos. Iš ties norėjau ką nors sudaužyti, sugadinti ar net gi nužudyti. Jaučiau kaip tamsa manyje nuo tos minties apie žudymą sustiprėja. Bet dabar man reikėjo pailsėti.
Grįžau į svetainę ir kilstelėjusi antakius nuvėriau vaikiną. Blondinės niekur nesimatė, o jis nė neketino judintis iš savo vietos.
- Aš nepratusi kartoti du kartus, - tarstelėjau ir Lukas atsitraukęs nuo sienos žengė arčiau.
- Ar tu padegei universitetą?
- Ne, jis pats užsidegė. – vyras kilstelėjo antakius, o aš susiėmiau už plyštančios galvos. Žaizda užgijo, o galvos skausmas taip ir nepraėjo, kur teisybė? – Užsidegė kai nužudžiau šmėklą.
- Tai prisipažįsti jog kažką nužudei?
- Taip, nužudžiau, turi problemų? – piktai atkirtau ir buvau pasirengusi panaudoti savo galias jog jį išmesčiau iš savo buto. – Pateiksi kaltinimus? Uždarysi į kalėjimą? Sėkmės, - vyptelėjau. – Nusimato šimtai lavonų, na tiksliau dulkių nes iš jų nieko nelieka, o dabar dink man iš akių kol aš dar geros nuotaikos.
Lukas staiga pastvėrė mane už riešo, ir trūktelėjo į save. Gindamasi ištiesiau rankas ir pasinaudodama galiomis nustūmiau jį į sieną. Tačiau kai nusisukau jis jau stovėjo priešais mane ir suspaudęs mano liemenį prirėmė mane prie durų. Kaip po galais jis sugebėjo taip greitai atsidurti priešais mane?
Supykusi trenkiau jam į krūtinę ir parvertusi ant žemės pastvėriau durklą kurį paliko Heidas. Smeigiau jam į krūtinę, bet kitą akimirką jau pati gulėjau ant grindų prispausta jo tvirtų rankų.
- Liaukis, - ištarė jis ir mano žvilgsnis nukrypo į durklą kuris vis dar buvo įsmeigtas į jo krūtinę.
- Nulipk nuo manęs, - sušnypščiau ir pabandžiau jį nustumti, veltui stengiausi.
- Tik kai nusiraminsi.
- Eik po velnių! – pabandžiau jam spirti, bet jis atsisėdo ant mano kojų ir palinko į priekį.
Buvau įsiutusi, pikta ir mielai būčiau sudraskiusi jį į gabalus, bet regis mano galia visiškai buvo jam nepavojinga. Kad ir kiek muisčiausi ir bandžiau ištrūkti, buvo veltui, bet neketinau pasiduoti, o tuomet įvyko tai ko mažiausiai tikėjausi.
Jis mane pabučiavo.
Jo šiltos, drėgnos lūpos prisilietė prie manųjų. Akimirką nustojau kvėpavusi. Kūną užliejo karštis, o širdies dūžiai pagreitėjo. Visas mano kūnas įsitempė laukdamas plūstančių prisiminimų, jo jausmų ir emocijų, bet nieko tokio nenutiko. Viskas ką jaučiau tai jo kūną prispaustą prie savęs ir jo lūpas kurios mane bučiavo. Visi jausmai ir užplūdusios emocijos buvo tik mano.
Kai jis atsitraukė akimirką žvelgėme į vienas kitą. Jaučiausi keistai, norėjau prisitraukti jį arčiau ir vėl pabučiuoti, bet jis vis dar spaudė mano rankas.
Nugyvenau ne vieną šimtmetį ir niekada negalėjau mėgautis tuo ką patyriau dabar. Tai buvo kažkas naujo, nuostabaus ir aš norėjau dar.
- Atleisk, to neturėjo nutikti.
Jis akimirksniu mane paleido ir atsistojęs ant savo kojų ištraukė durklą. Akimirką jį apžiūrėjęs jis padėjo ant spintelės ir nusisukęs susiėmė už galvos.
- Tu mane pabučiavai, - sušnabždėjau ir atsikėlusi žengiau arčiau. – Nemanau jog tai buvo klaida, nebent esi iš tų žmonių kuriems svarbus metų skirtumas, - vyptelėjau ir jis lėtai atsisuko.
- Pamiršk šį bučinį, - paliepė jis ir aš suraukiau antakius. – Nori atkeršyti karališkom šeimom, puiku, aš padėsiu, bet po to liaukis.
- Kodėl turėčiau pamiršti bučinį?
- Tai nesvarbu, - papurtė galvą jis ir žengė prie durų.
- Man svarbu, - atsistojau priešais ir neketinau jo paleisti kol nepasakys kas vyksta.
- Todėl, kad visada mano sapnuose man tave pabučiavus atsirasdavo vyras ir... – jis staiga nutilo ir galiausiai papurtė galvą.
- Jis mane nužudo?
- Nevisai, jis paverčia tave pabaisa.
Po šių žodžių jis išėjo, o aš sustingusi toliau spoksojau į duris. Iš pradžių jis sakė, kad jo sapnuose mirštu, o dabar virstu pabaisa? Ar tai kažkaip susyja su mirtimi? Per kūną perbėgo šimtai skirtingų jausmų ir aš susiėmusi už galvos giliai įkvėpiau. Ar galiu virsti dar baisesnę pabaisa nei esu?
Kažkur pradėjo skambėti mano mobilus. Tik po kelių minučių susitvardžiau ir grįžusi į virtuvę radau telefoną gulinti prie spintelės. Skambino Eidena. Nenorėjau dabar su ja kalbėtis, bet nuo jos jau buvo praleisti trys skambučiai todėl atsiliepiau.
- Tikiuosi netrukdau, - jos balsas buvo pritilęs, bet tai buvo ne mano reikalas ir tuo labiau nebuvau paauglių psichologė. – Gal gali paaiškinti ką man sakei prieš išeinant?
Bandžiau prisiminti ką jai pasakiau, bet po to kas nutiko su Luku viskas išgaravo.
- Tu pasveikinai mane, - priminė ji ir aš užmerkiau akis.
- Ak, tiesa, - atsidusau. – Eidena, tu laukiesi vaiko. – ištariau ir išjungiau telefoną.
Šiai dienai dramų man pakanka.