Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

10. Dalis

Pabudau negalėdama įkvėpti oro. Plaučiai tarsi liepsnojo, o visas mano kūnas buvo drėgnas nuo prakaito. Gerklę degino skausmas ir aš pakilusi iš lovos pabandžiau atsistoti. Nesėkmingai. Neišlaikiusi pusiausvyros suklupau ant žemės ir norėjau tiesiog prigulti.
- Zakai, - tyliai ištariau vaikino vardą ir sunkiai įkvėpusi įsitvėriau rankomis į lovą. – Zakai! – jau garsiau šūktelėjau, bet vampyras nepasirodė.
Man reikėjo vandens. Žinojau jog kažkas negerai ir turėjau kuo skubiau numalšinti tą ugnį kuri sklido iš manęs. Tačiau jaučiausi bejėgė. Šiaip ne taip pavyko atsistoti. Jaučiausi taip keistai, lyg stovėčiau ne ant savo kojų.
Nusivaliau nuo veido drėgnas sruogas ir išėjusi iš kambario patraukiau į virtuvę. Šviesiaplaukio niekur nesimatė. Jis turėtų būti čia. Sunkiai nusigavusi iki kriauklės į stiklinę įsipyliau vandens, tačiau neišlaikiusi, paleidau ją ant žemės.
Apsidairiau ieškodama savo telefono. Jis gulėjo ant spintelės todėl pasiramstydama į daiktus nuslinkau ten ir pastvėriau savo mobilųjį. Nežinojau kiek dar sugebėsiu ištverti tą karštį, bet man reikėjo pagalbos. Dar niekada per visą savo gyvenimą nejaučiau kažko panašaus. Niekada.
Paspaudusi mygtuką skambinti, pradėjau laukti. Atrodė jog laukiu amžinybę. Karštis ir toliau degino mano kūną, prakaitas varvėjo per visą mano nugarą, o kaktą pradėjo net perštėti.
- Nikasa, kaip tik norėjau tau skambinti, - atsiduso vyras ir aš sunkiai apsilaižiau lūpas.
- Tailorai, - sušnabždėjau vyro vardą ir susmukau ant žemės nebegalėdama daugiau stovėti. – Man kažkas labai negerai, nežinau kas vyksta.
- Kas nutiko, ar tu sužeista? – jaučiau jo balse nerimą, bet dabar tik troškau jog kas nors man padėtų. – Nikasa, kur tu?
Sunkiai sumirksėjusi sudiktavau jam savo adresą ir vyliausi, kad Tailoras pasirodys ankščiau nei aš spėsiu iškepti.
Ar aš dabar mirtinga? Kas su manimi vyksta? Kodėl tai vyksta dabar po šitiek amžių? Ar tikrai dėl visko kalta buvo ta mergina sutikta bažnyčioje? Kas po galais ji iš tiesų buvo? Tai ką jaučiau jai prisilietus buvo kažkas daugiau, nežemiško, nepaprasto ir mano galia prieš ją neveikė. Ar gali būti jog ji ir buvo mirtis? Norėjau tikėti, kad ne. Mirtis nebūtų leidusi man taip paprastai išeiti ir tuo labiau nebūtų siūliusi padėti.
Jaučiausi tokia silpna, gerklę perštėjo, kūnu žliaugė prakaitas, o akyse mirguliavo. Atsirėmusi į sieną sunkiai kvėpavau. Užmerkusi akis troškau jog visas skausmas ir karštis išnyktų nes to buvo per daug.
Nežinau kiek praėjo laiko, gal valanda, o gal ir visa diena. Buvau praradusi laiko nuovoką ir net užmigusi. Krūptelėjau tik tada kai ausis pasiekė įkyrus skambučio garsas. Sumirksėjusi bandžiau suvokti kas vyksta, bet man buvo taip karšta ir aš niekur nenorėjau eiti.
Dar vienas garsas kuris visiškai išbudino mane. Tik tuomet suvokiau jog be perstojo skamba durų skambutis. Įsitvėrusi į sieną atsistojau ir kone nusvirduliavau prie durų. Atidariusi jas iš karto susmukau į vyro glėbį ir akimirką viskas aptemo.
- Tu karščiuoji, - jis stipriau mane suspaudė ir pakėlęs ant rankų nunešė mane ant sofos. – Tai neįmanoma, - greičiau sau nei man ištarė. – Ar turi vaistinėlę?
- Rimtai? – sušnabždėjau ir atmerkiau savo akis.
- Gerai, reikia tave atvėsinti.
Jis vėl pakėlė mane ant rankų ir nunešė į vonios kambarį. Pasodinęs ant kėdės atsuko čiaupą ir į vonią pradėjo pilti vandenį.  Kol jis ruošė man šaltą vonią, atnešė vandens atsigerti. Jaučiausi tokia ištroškusi, jog net lūpos buvo sudžiūvusios. Tarsi visa dieną būčiau praleidusi dykumoje.
Tailoras padėjo man nusirengti ir likusi tik su apatiniais įkėlė mane į šaltą vandenį kuris visai nepasirodė šaltas. Mano kūno temperatūra buvo aukšta, tą ir pati galėjau suvokti, bet nemaniau jog ji gali apskritai tokia būti. Aš niekada nesirgdavau, niekada per visus šiuos nugyventus metus negalėjau prisiminti nė vieno karto.
- Tau ne mažiau kaip keturiasdešimt laipsnių, - prabilo jis atsiklaupdamas šalia manęs. – Kaip tai apskritai įmanoma? 
- Kažkas su manimi negerai, - sušnabždėjau nes kalbėti garsiai atrodė jog tai atims per daug jėgų.
- Tau reikia į ligonine.
- Na žinoma, - vyptelėjau ir atmerkusi akis pažvelgiau į jį. – Nesu tikra jog nusileidus saulei ten liks gyvų.
- Gerai, gal ir prasta mintis, bet tu akivaizdžiai sergi.
- Tą ir pati supratau, - burbtelėjau ir giliai įkvėpusi panėriau.
Tailoras visą laiką mane stebėjo, o aš tik norėjau suvokti kodėl tai vyksta būtent man. Papasakojau jam Zako įtarimus, apie merginą iš bažnyčios. Tačiau Tailoras į visą tai žiūrėjo skeptiškai. Jis nežinojo kas gali būti stipresnio už šmėklas ar pačią mirtį. O jis žinojo iš ties daug. Tačiau aš nujaučiau, kad ta mergina kažką man padarė.
- Pamani kaip ji atrodė?
- Šviesiaplaukė, gintarinėmis akimis. Ne vyresnė nei aš iš išvaizdos. Tačiau nuo jos sklido tokia keista raminanti galia jog norėjau iš ties priimti jos pagalbą. Ir po viso to ant mano riešo atsirado ši žymė.
Vyras palietė mano riešą ir susiraukęs apie kažką stipriai susimąstė. Buvau pernelyg pavargusi jog jo paklausčiau todėl po šaltos vonios iš karto grįžau į savo miegamąjį. Tada pasirodė Zakas. Vampyras buvo toks išsigandęs jog vos sugebėjo pakrutėti. Jam visai nepatiko, jog čia yra buvęs medžiotojas. Žinoma, kadaise Tailoras buvo vienas geriausių, jam buvo žadėta tobula ateitis, deja jis pasirinko šeimą, o viską perleido savo jauniausiam broliui kuris nuėjo ne pačiais doriausiais keliais. Jeigu jį sutikčiau, mano tamsioji pusė tikrai neatsispirtų pagandai jį nužudyti. Tad tikėkimės jog Meisonas bus pakankamai protingas ir toliau slėpsis kol čia buvau aš.

Eidena.

Kepiau šokoladinį pyragą kol Džekas naršė pažinčių portale. Dabar buvo dienos metas ir jis negalėjo išeiti kol nenusileis saulė, o aš nesiskundžiau jo draugija. Man patiko jog mudu vėl galime leisti laiką kartu, visai kaip seniais laikais.
- Džekai, man atrodo tu tampi mergišiumi, - tarstelėjau ir pažvelgiau į laikmatį. Dar kelios minutės ir galėsiu traukti pyragą iš orkaitės.
- Kas, aš? – nusijuokė jis padėdamas telefoną į šalį. – Tiesiog su žmonėmis man vis dar sunku valdytis, o vampyrėms atrodau ką tik gimęs jauniklis, - pavartė akis ir jo žvilgsnis nuslydo į mano pyragą. – O tu tobulėji, kvepia iš ties skaniai.
Šyptelėjusi papurčiau galvą ir jau norėjau atsikirsti, bet virtuvėje akimirksniu atsirado Heidas. Žengiau prie šviesiaplaukio norėdama jį pabučiuoti, nes po jo naktinės pamainos jo taip ir nesulaukiau. Jau net buvau pradėjusi galvoti, kad kažkas negerai, bet tuomet jis atsiuntė žinutę jog susitinka su Luku. Tas vyras man visai nepatiko. Jis nebuvo nei toks kaip aš, ir tuo labiau ne toks kaip Heidas.
- Kas nutiko? – paklausiau kai vaikinas suraukė antakius.
- Nikasa nutiko, - ištarė jis ir aš pajutau kaip temperatūra akimirksniu nukrenta.
Nebuvau jos sutikusi, bet užteko pamatyto vaizdo kurį ji man paliko kai nuvykau nužudyti princo. Jos galia buvo tokia gąsdinanti jog net nenorėjau pagalvoti ką ji padarytų žmonėms kuriuos myliu.
- Sutikau ją klube, - Heidas apkabino mane ir suspaudęs pabučiavo kaktą. – Vieną akimirką maniau, kad ji mane pribaigs.
- Ko ji norėjo? – paklausė Džekas ir vaikinas paleidęs mane atsisėdo ant kėdės.
- Šmėklos apibūdinimo, to kuris mane pavertė tokiu. Ji žino, kad šmėkla čia kažkur slepiasi todėl tikėjosi, kad jai padėsiu.
- Tu jai pasakei? – prikandusi lūpą stebėjau kaip vaikinas lėtai papurto galvą.
- Ne, jeigu ji išskers paskutines šmėklas karališkos šeimos nebematys problemos išeiti į dienos šviesą, o po jų eis ir visi kiti vampyrai. Vos per kelias valandas pasaulis taps viena didele skerdynių vieta ir žmonės privalės lysti į požemius, kad netaptų maistu.
- Atrodo tikrai blogai, - ištarė Džekas ir aš pritariamai linktelėjau. – Ji pavojinga ar ne?
- Labai, - atsiduso jis. – Buvau susitikti su Luku, jis tikino jog viską kontroliuoja ir liepė man nesikišti, bet ji paminėjo tave, Eidena.
- Kaip suprasti?
- Turiu dvi savaites jai pasakyti kaip atrodo šmėkla kuri mane pavertė kitaip ji nuskriaus tave.
Išplėčiau akis negalėdama tuo patikėti. Nikasa iš tiesų buvo kur kas pavojingesnė už karališkas šeimas ir ji tai įrodė nužudydama princą.
- Džekai, tau verčiau naktimis nevaikščioti toli nuo namų, - patarė Heidas ir vaikinas sunėręs pirštus pažvelgė į mane.
- Aš ir taip izoliuotas, negaliu aukoti dar ir naktų.
- Jeigu nori likti gyvas, paaukosi kol sugalvosim kaip jos atsikratyti.
Džekas suraukė antakius ir giliai įkvėpęs galiausiai linktelėjo. Vieną akimirką man pasirodė jog mano geriausias draugas visiškai nebijo Nikasos, tačiau jos nebijoti būtų tikras absurdas.
Lukas patikino jog viskas kontroliuojama todėl turėjome tuo tikėti. Viena gera naujiena buvo ta, jog Nikasa rado Izės tėvų žudiką ir jį pribaigė. Tą būčiau padariusi ir pati jeigu tik Heidas būtų man pasakęs kuris vampyras tą padarė. Tačiau žinojau, jog geriau tos merginos privengti, nes ji aiškiai nepasigailės nė vieno iš mūsų.  



Kadangi istorija nėra labai skaitoma, tą proga pasiimsiu atostogų 😁😏