Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

16. Dalis

Vis dar buvau apsvaigusi nuo matytų vaizdų. Tai negalėjo būti tiesa. Nieko panašaus dar nebuvau sutikusi. Tai kažkokia klaida, man tikriausiai pasimaišė protas arba vaizdai kuriuos mačiau buvo netikri.
- Leisk man paaiškinti, - prabilo Lukas bet aš ištiesiau rankas nenorėdama jo prisileisti. Deja viskas nutiko kiek kitaip.
Visad žinojau, kad dienos metu esu tik žmogus, mirtingoji jaučianti skausmą ir emocijas. Tuo metu būdavau silpna ir pažeidžiama ir jokių galių neturėjau. Iki šiandien. Pati nesuprasdama kaip, nubloškiau Luką į savo drabužių kabyklą ir aiktelėjusi pasitraukiau tolyn.
- Man atrodo tu sakei, kad ji nepavojinga, - mergina akimirksniu atsirado priešais mane, bet dar jai nespėjus pakelti rankos, Lukas atitraukė ją tolyn.
- Juk liepiau nesikišti, - jo balsas pasidarė aštrus ir aš sukandusi dantis stebėjau kai jis nustumia blondinę iki durų. – Palik mus vienus.
- Jaunuoli, kur tavo manieros? Ar taip reikia elgtis su savo motina?
- Turėtum džiaugtis jog tu apskritai gyva. O dabar dink man iš akių. – Nuo jo žodžių oras pasidarė tirštesnis. Mergina primerkė savo žalias akis ir galiausiai atsidususi šyptelėjo.
- Dievulėliau, tu visai kaip tėvas, - pavartė akis ir pasitaisiusi trumpą suknelę pažvelgė į mane. – Tikiuosi žinai ką darai.
Nesulaukusi Luko atsakymo ji galiausiai išėjo iš kambario plikdama mus vienus. Vaikinas nusipurtė nematomas dulkes ir pažvelgė į mane. Man nereikėjo jo paaiškinimo, aš jau žinojau viską. Ta mergina buvo medžiotoja. Jais tampama kai motina laukdamasi kūdikio tampa vampyrė. Ne visi kūdikiai išgyvena, vieni miršta dar motinos įsčiose, kiti vos gimę, todėl jų ir nebuvo tiek daug. Tačiau norint užbaigti transformacija, jo kūne turi būti vampyrų kraujo, o tuomet belieka tik mirti. Visai kaip nutiko Eidenai. Ji netapo vampyre dėl motinos kraujo, net ir tada kai tokia turėjo tapti po to kai princas jai davė savo ir galiausiai nužudė. Tačiau tai tik užbaigė jos pasikeitimą. Ji buvo greita, stipri, nemirtinga, bet vis dar buvo žmogus. Tokia pat buvo ir Reičelė, blondinė kuri dabar buvo mano namuose.
Lukas buvo kažkas kas maniau negali egzistuoti. Medžiotoja susidėjo su vienu iš vampyrų, tikrintojų. Tai buvo kažkas naujo ir dar man negirdėto. Nemaniau, kad tai apskritai įmanoma. Bet viso to įrodymas stovėjo priešais mane.
- Manai gali mane nužudyti? – pasitraukiau toliau, bet nė akimirkai nenuleidau žvilgsnio.
- Aš nesakiau, kad ketinu tave skriausti.
- Kiek tau metų?
- Kiek daugiau nei atrodau, - tarstelėjo prisėsdamas ant lovos. – šiek tiek daugiau nei šimtas.
- Ko iš manęs nori? – mano balsas nuskambėjo taip šaltai jog jo veide šmėstelėjo nuostaba. – Tu privertei mane atsitrenkti į tavo automobilį, tu žinojai, kad aš ten būsiu, neneik.
- Neneigiu, - atsiduso jis ir viena ranka persibraukė per savo galvą. – Aš tavęs jau seniai ieškojau. Sapnuodavau tave dar vaikystėje. Sėdėdavom at kalvos ir stebėdavom kaip leidžiasi saulė, o tuomet... – jis nutilo, bet aš jau žinojau kas nutikdavo nusileidus saulei.
- Tuomet tave nužudydavau?
- Ne, - jis atsistojo ir žengė arčiau. – Nusileidus saulei tu mirdavai.
Kilstelėjau antakius ir nesusilaikiusi pradėjau juoktis. Aš mirdavau, koks nuostabus jo sapnas. Net susiėmiau už pilvo nes pradėjo trūkti oro, o kai baigiau, nusivaliau ištryškusias ašaras. Na ir juokdarys. Nejaugi jis tikrai tiki kažkokiu sapnu?
- Aš nemirtinga, - suspaudžiau kumščius ir žengiau prie jo. – Aš žudau tuos kurie nenusipelnė gyventi ir taip bus visada.
- Bet tu jau pasikeitei.
- Ačiū, kad priminiai, o dabar dink iš mano buto.
- Paklausyk, kažkas nutiks ir tu mirsi!
Jis stovėjo priešais mane. Toks aukštas ir stiprus, tačiau manęs tai negąsdino. Nebijojau ir pačios mirties. Galbūt jo sapnas gali virsti realybe ir viena diena mano kančios pasibaigs.
- Kaip tu manai dėl kokios priežasties aš ieškau mirties?
- Tu nė neįsivaizduoji kokį pavojingą žaidimą žaidi. Karališkos šeimos vienijasi tam, kad tave sustabdytų.
- Manęs neįmanoma sustabdyti, - pasitraukiau nuo jo ir atvėriau duris. – O dabar nešdinkis iš mano buto, nes kitas būsi tu.
Lukas akimirką vis dar žvelgė į mane, bet galiausiai linktelėjo ir išėjo iš mano kambario. Po akimirkos įsivyravo visiška tyla ir aš susmukau ant grindų. Norėjau pradėti verkti, rautis nuo galvos plaukus, bet tik sėdėjau ir žvelgiau į tuštumą.
Aš mirsiu, jis neturės kitos išeities kaip tik užbaigti mano gyvenimą. Aš sumedžiosiu karališkas šeimas, nužudysiu šmėklas, o po to lauksiu Jo. Jis ateis, privalo. Tik per jį aš turėjau kęsti visus tuos amžius. Jis atėmė iš manęs gyvenimą, pasirinkimą todėl ketinau stoti priešais jį.
Kažkur tolumoje pradėjo skambėti mano telefonas. Sumirksėjusi kelis kartus radau jį gulintį ant naktinio staliuko. Numeris buvo nematytas, bet turėjau nuojautą kas skambiną.
- Tikiuosi turi man gerų naujienų, - iš karto prabilau nelaukdama kol vyras pradės kalbėti pirmas. – Nes kitu atveju šiandien yra tavo paskutinė diena žemėje.
- Žinau kur slepiasi viena šmėkla, - ištarė Meisonas ir aš kaip mat atsistojau. – Universiteto biblioteka. Jis gali būti jauna mergina, senas vyras, arba pagyvenusi moteris, bet tai vienas ir tas pats asmuo.
- Puiku, - vyptelėjau. – Dar kas nors?
- Mieste pasirodė Tatijana su tavo motina. Jos rado būdą kaip tave kontroliuoti, ar bent jau tokie yra gandai.
- Manęs negalima kontroliuoti.
- Nenuvertink Tatijanos, ji gyvatė. Apgavo Eidena, pasinaudojo ja, ji gali viską. O tavo motina pritvinkusi pykčio.
- Ačiū už perspėjimą, tu laisvas, nesipainiok man po kojom ir būsi gyvas.
Nelaukdama jo atsakymo išjungiau pokalbį ir pastvėrusi drabužius nuėjau į dušą. Šį vakarą sumedžiosiu šmėklą, o po to imsiuosi tų gyvačių.