Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

8. Dalis

Atsisėdau kuo toliau ir išsitraukusi sąsiuvinį užsirašiau paskaitos temą. Į kabinetą įėjo penktą dešimtį įžengusi moteris, kampuotais akiniais ir nedidelę riesta nosyte. Nužvelgusi naujus studentus ji aiškiai liko nepatenkinta. Galbūt to niekas ir nepastebėjo, bet aš mačiau daugiau nei kiti. Ant lentos didelėmis raidėmis užrašiusi temą ji apėjo stalą ir įsistebeilijo į naujus savo kankinius. O taip, ji iš ties pasimėgaus kankindama mus. Bet dėl vieno buvau tikra. Ji nebuvo viena iš šmėklų.
- Jeigu manote, kad mano paskaitos bus lengvos, galite iš karto susirinkti daiktus ir eiti pro duris, - ištarė ji prikausčiusi visų dėmesį. – Man nesvarbu kas esate, kuo dirba jūsų tėvai ar seneliai, jeigu nesugebėsite pratempti mano kurso geriau jau dabar pat eikite ir susiraskite sau kitos veiklos.
Trys merginos atsistojo ir nieko nesakiusios išėjo iš paskaitos. Stebėjau tamsiaplaukę kuri pasirėmusi galvą ranka toliau spoksojo į dėstytoją. Nusimato tikrai smagios paskaitos.
Toliau viskas ėjo kaip ir tikėjausi. Turėjome daug ką užsirašyti, daug ką skaityti, bei patys susirasti reikiamos informacijos. Man viso to nereikėjo. Užsirašiau trumpas sąvokas tik dėl to, kad kažkas ten būtų parašytą. Išmaniau teisę taip pat kaip ir visą kitą. O dabartinė mano užduotis su mokslais visiškai nesusijo.
Kai pagaliau baigėsi paskaita pastvėriau storą knygą ir savo užrašus. Paspartinusi žingsnius kartu su kitais išėjau iš kabineto ir tiesiu taikiniu trenkiausi į merginą. Visi mano daiktai pabiro ant žemės. Aiktelėjusi susmukau ir pradėjau viską rankioti.
- Ar tu neužsigavai? – paklausė manęs tamsiaplaukė ir aš greitai papurčiau galvą.
- Atsiprašau, aš tokia išsiblaškiusi, - prisipažinau ir paėmusi iš jos rankų abu pieštukus galiausiai pažvelgiau į merginą. – Aš tikra nevėkšla.
- Nieko tokio, - šyptelėjo ji padėdama man atsistoti. – Nujaučiu ta dėstytoja ne juokais visus išgąsdino.
- O taip, aš net svarsčiau išeiti iš paskaitos, - prisipažinau ir ji šyptelėjo. – Aš Nikolė.
- Aš Eidena, bet gali mane vadinti Eiden. – ji ištiesė ranką ir aš stipriau suspaudžiau prie krūtinės esančią knygą.
- Atleisk aš nelabai mėgstu liestis, - droviai šyptelėjau ir apsidairiau. – Nemėgstu kai žmonės mane liečia.
- Ak, aš suprantu, - ji nusijuokė ir pirštais persibraukė per trumpus savo plaukus. – Kodėl pasirinkai studijuoti teisę?
- Nepasirinkau, tai tėčio sprendimas, - numarinau galvą ir sustojusi atsirėmiau į sieną. – Aš visai nenorėjau čia persikelti, tuo labiau studijuoti teisės. Tačiau jis reikalavo.
Ji linktelėjo ir akimirką tiesiog į mane spoksojo tarsi ką nors blogo įtartų. Jos vietoje elgčiausi taip pat. Deja, aš dienos metu buvau kaip ir visi čia esantys žmonės, visiškai niekuo neypatinga mergina studijuojanti labai sunkų dalyką.
- Gyveni netoliese? – ji pradėjo eiti tolyn, tad aš atsitraukusi nuo sienos prisiartinau prie jos.
- Neseniai atvykau į miestą, ir net nepatikėsi, pačią pirmą dieną mane suėmė. – dramatiškai pavarčiau akis ir ji nusijuokusi kilstelėjo antakius. – Atsitrenkiau į pareigūną.
- Tikrai nepasisekė, -  ji išsitraukė lapą su paskaitomis ir akimirką pažiūrėjusi apsidairė aplinkui. – Dabar neturime paskaitos, gal nori kartu į kavinę? Be to kaip baigėsi su policija?
- Turėjau išsikviesti tėčio draugą advokatą, jis mane ir ištraukė, - vyptelėjau ir ji staiga sustojo. Prie mūsų artinosi jos draugė ryškiai žaliais plaukais. – Jis pasiūlė pernakvoti pas jį, nes vis dar neturėjau kur apsistoti. O praleisti nakties areštinėje tikrai nenorėjau, be to man būtų ne pro šalį kava.
Eidena linktelėjo ir šyptelėjusi prisiartino prie savo draugės kuri iš karto pradėjo piktintis paskaitomis apie dizainą. Neva jos dėstytoja senamadė ragana kuri visiškai neturi skonio madai.
- Andže, čia Nikolė. – pristatė ji mane savo geriausiai draugei. – Nikole, čia Andžė, mano geriausia vaikystės draugė.
- Oho, - nuvėrė mane žaliaplaukė ir išplėtusi akis iš karto palietė mano suknelės medžiagą. – O tu mėgsti dizainerių drabužius, man patinka. – ji jau tiesė rankas norėdama mane apkabinti, bet aš iš karto žengiau žingsnį atgal.
- Nikolei nepatinka liestis, - greitai paaiškino tamsiaplaukė ir aš prikandusi lūpą linktelėjau.
- Galiu patikinti, kad tikrai nesergu mirtinai užkrečiama liga, nebent tu vampyrė kuri negali kontroliuoti savo troškulio, - leptelėjo ji.
Suraukiau antakius tarsi bandyčiau svarstyti ar ji čia juokavo ar kalba visiškai rimtai. Tačiau Eidena pradėjo garsiai juoktis ir įsitvėrusi į draugės ranką liepė jai nenusišnekėti. Taigi, jos draugė žino apie vampyrus. Įdomu.
Nuėjusios į universiteto kavinę susiradome laisvą staliuką ir iš karto užsisakėme valgyti. Tamsiaplaukė užsisakė šokoladinio pyrago su kava. Aš bandele su džemu, o štai jos draugė tik salotas ir žalia arbatą. Nuvėrusios mūsų užsakymus tik stipriai sučiaupė lūpas ir piktai dėbtelėjo į savo salotas. Oho jeigu ji turėtų kokia nors galia, tai žvilgsniu sudegintų tas salotas.
- Kaip aš jums pavydžiu, jog visi šie saldumynai neina į jūsų kūną, - pavartė akis ji ir aš šyptelėjau.
- Mano greita medžiagų apykaita.
- Mano irgi, - prisipažino Eidena ir akimirką jos žvilgsnis pasidarė vėl aštrus.
Norėjau pradėti juoktis ir patikinti jog tikrai nesu tokia kaip ji, nes dabar ji būtent apie tai ir svarstė. Deja toliau kirtau savo bandelę ir pasakojau kaip praleidau pirmas dienas šiame mieste. Merginos mane iš karto perspėjo jog naktimis būčiau atsargi ir viena niekur neslampinėčiau. Niekada negali žinoti koks siaubingas maniakas tave užpuls.
Tačiau tie maniakai turėtų bijoti manęs.
- Ką veiksime vėliau? – paklausė Andžė kuri dabar labai atsargiai apžiūrinėjo savo nagus. – Kadangi tavo vaikinas šią naktį dirbs, gal norėtum išgerti kokio vyno? Pasikviestume Džeka, ką manai?
- Gal ir nebloga mintis, - linktelėjo Eidena ir pasisuko į mane. – Gal norėtum prisijungti?
Žinoma, mielai. Jau dabar galėjau įsivaizduoti kaip visa tai atrodys. Daugybę kraujo ir palikti gulėti negyvi kūnai.
Šyptelėjusi  nusibraukiau plaukų sruogą ir prikandusi lūpą nuleidau akis žemyn.
- Nemanau, kad galėsiu. Man reikia mokytis. – prisipažinau ir Andžė ištiesusi rankas brūkštelėjo per mano pirštus.
- Oi atleisk, netyčia, - ji akimirksniu atsitraukė, bet jau buvo per vėlu.
Mačiau visus jos prisiminimus. Mačiau skausmą dėl buvusio vaikino kurį nužudė vampyras. Mačiau kokį siaubą ji patyrė mokykloje per vampyrų užpuolimą. Mačiau viską ir troškau ją apkabinti ir pasakyti jog suprantu jos skausmą. Suprantu kaip ji jaučiasi likusi viena, kaip kiekvieną naktį verkia įsikibusi į pagalvę ir bando apsimesti jog viskas gerai. Ji bijo, nors ir atrodo kaip drąsi, šalta mergina kuri visada pajuokaus, bet baimė didesnė. Ji bijo net ir savo geriausio draugo kuris yra vampyras.
- Viskas gerai, - išspaudžiau šypseną ir paslėpiau drebančius pirštus po stalu.  – Kaip ir sakiau, turiu mokytis, jeigu tėtis sužinos galiu prisidaryti bėdos.
- Gal kitą kartą? – Neatlyžo Eidena ir aš galiausiai linktelėjau.
Galiausiai grįžome į paskaitas ir aš stengiausi neprarasti budrumo. Čia buvo viena iš šmėklų ir aš ketinau ją sugauti. Tačiau kol kas nei vienas iš dėstytojų ją nebuvo.


Eidena.

Po paskaitų kartu su Andže ketinome užsukti pas mane atsigerti kavos. Mergina visa laiką buvo susimąsčiusi ir man pasidarė smalsu kas ją kankina.
- Nagi, sakyk, - paraginau ją.
Draugė pakėlė galvą ir nusibraukusi savo trumpučius žalius plaukus suraukė antakius.
- Ar tau neatrodo įtartina, jog ji taip netyčia į tave atsitrenkė?
- Įtartina? – kilstelėjau antakius ir ji linktelėjo.
- Čia ne filmas kai žmonės taip netyčia vieni į kitus atsitrenkia.
- Buvo daug žmonių ir visi norėjo kuo greičiau išeiti iš kabineto, kažkas ją pastūmė ir ji trenkėsi į mane, kas čia gali būti keisto? – nieko blogo tame nemačiau, bet Andžė jau seniai buvo tapusi labai atsargia ir jai nepatiko nauja mergina.
- Tiesiog keista, ir dar jos tas nenoras liestis prie žmonių, ar kai ją paliečiau pastebėjai ką keisto?
- Taip, jai aiškiai nepatiko jog tu ją palietei ir kokia minutę ji bandė nusivalyti pirštus į savo suknelę. Dieve, Andže kai kurie žmonės tiesiog nemėgsta prisilietimų. Ne visi iš eilės yra vampyrai.
Po ilgos tylos ji galiausiai linktelėjo ir nusuko žvilgsnį į langą. Ji tikrai nebuvo vampyrė. Vampyrai negalėjo išeiti į dienos šviesą, ir ji tikrai nebuvo kaip Heidas. Kitu atveju būčiau pastebėjusi kokia nežemiškai graži ji būtų, plius Heidas vampyras tik kiek kitoks. Ir Antra ji turėjo slogą ir iš balso galėjau jausti jog turi paraudusią gerklę. Ji buvo šimta procentų žmogus.
Be to, naujos pažintys tiek man tiek Andžei išeitų tik į naudą. Man trūko to paprasto normalaus gyvenimo, trūko pasisėdėjimų su draugais kai nereikia kalbėti apie vampyrus. O Nikolė iš ties pasirodė miela ir draugiška mergina.
- Manau šiandien susitiksiu su Andrė, - galiausiai prabilo ji kai sustojau stovėjimo aikštelėje.
- O kur noras pabūti su manimi ir išgerti vyno?  - kilstelėjau antakius ir ji vyptelėjo.
- Andrė parašė jog šiandien jis laisvas tad būsiu pas jį.
Linktelėjau nors man visai nepatiko jog ji ir Andrė kartu. Jis buvo su ja ne dėl to jog jis ją mylėtų, gal jam ir patiko Andžė. Jam ir aš patikau, bet priežastis buvo kita.
Linktelėjus draugei patraukiau į butą kuriame gyvenau kartu su Heidu.