Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta. (Baigta)

2. Dalis

Kartu su  Tailoru palikome policijos nuovadą ir aš sustojau prie jo automobilio. Jis atidarė dureles ir aš akimirką dvejodama įlipau į keleivio vietą. Greitai apėjęs automobilį jis įsitaisė prie vairo ir pradėjo važiuoti. Žvelgiau į jį ir šypsojausi. Norėjau sužinoti kaip jam sekėsi pastaruosius metus kai nesimatėme.
- Tu pasenai, - vyptelėjau kai jis trumpam žvilgtelėjo į mane.
- Žmonės sensta, Nika.
- Taip iš ties, prastai tau, - gūžtelėjau pečiais vis dar išlaikydama šypseną ant savo lūpų.
- Esu tikras jog jeigu galėtum, tu atiduotum viską jog pasentum ir numirtum.
- Juokauji? – pradėjau juoktis ir galiausiai susitvardžiusi pažvelgiau į savo telefoną. Jokių žinučių nuo Zako. Tikiuosi jis ieško buto, o ne kabina kokios parduotuvės darbuotoja. – Jeigu būčiau mirtinga niekada nebūčiau sužinojusi kas yra automobiliai, telefonai, po velnių internetas. O dar tiek daug visko laukia ateityje, kas norėtų pasenti ir numirti? – kilstelėjau antakius, bet jis tik tvirčiau suspaudė lūpas.
Aš buvau nieko prieš už nemirtingumą, tačiau tai ką gavau buvo ne viskas. Su amžinybe atėjo ir prakeiksmas. Tik aš buvau ištroškusi ne kraujo kaip tie kraujasiurbiai vampyrai. Aš buvau ištroškusi mirties. Saulei nusileidus mano emocijos išnyksta, nustoju jausti ir tampu šaltakrauje  žudike kuri žudo tuos kurie yra supuvę iš vidaus. Aš nejaučiu skausmo, negaliu mirti.
Pirmuosius amžius nemokėjau to kontroliuoti. Prisilietus prie žmonių, nesvarbu dienos metu ar naktį aš sugerdavau į save jų prisiminimus, padarytas nuodėmes kurios mane užvaldydavo. Atslinkus nakčiai aš išeidavau jų medžioti. Ir visada juos rasdavau. Tik po kurio laiko išmokau kontroliuoti savo mirties dovaną. Dabar galėjau pasirinkti ar noriu žudyti ar ne. Tačiau retai kada atsisakydavau. Tos padugnės nebuvo vertos gyventi, o aš pastaruoju metu turėjau kitų užsiėmimų. Pirmiausia sumedžioti šmėklas, o tada likusias karališkas šeimas.
- Tu sukūrei šeimą? – paklausiau ir Tailoras greitai linktelėjęs ištiesė man ranką.
- Bus greičiau jeigu pati pamatyti, užtrukčiau savaitę pasakodamas.
Šyptelėjusi suspaudžiau jo delną ir užmerkiau akis. Prisiminimai vienas po kito pradėjo plaukti į mane, bet tai trūko viso labo dešimt sekundžių. Kai paleidau jo pirštus atmerkiau akis ir nusišypsojau. Dabar apie jį žinojau viską, net ir tą akimirką kai jis mane pamatė.
- Dabar kai žinai viską noriu kai ko tavęs paprašyti, - jis sustojo pakelėje ir aš pasisukau į jį. – Nevelk į visą šį reikalą mano dukters ir jos vaikino.
- Kuo tu mane laikai? Psichopate? Dieve nesu tokia bloga. – pavarčiau akis, bet Tailoras kalbėjo visiškai rimtai. – Jeigu būčiau norėjusi ją nužudyti, ji jau būtų negyva kai pasirodė pas princą. Beje nėra už ką, visą darbą padariau aš.
- Nužudei princą?
- Žinoma, negi manei jog tą meną padarė kažkas kitas?
- Ar turi kur apsistoti šią naktį?
- Ne, aš benamė.
- Ar pažadi elgtis gražiai jeigu tave nusivešiu pas save? – paklausė jis ir aš atsisegusi saugos diržą palinkau arčiau. Pirštais perbraukiau per jo skruostą, tačiau Tailoras suspaudė mano pirštus. - Nika, aš rimtai. Be to matei, aš vedęs.
- Ankščiau buvai linksmesnis, dieve, - pavarčiau akis ir vėl užsisegiau saugos diržą. – Būsiu kaip angelas, - sumirksėjau blakstienomis ir jis atsiduso.
Mudviem iš ties kadaise buvo linksma. Kai susipažinau su Tailoru jam buvo keturiolika. Kurį laiką gyvenau su jo tėvais kurie mane priglaudė taip ir susipažinome. Mudu visada laiką leisdavome kartu, o iš paskos visada sekiodavo jo jaunesnis brolis Meisonas. Dabar kai pamačiau vyro prisiminimus svarstau ar nederėjo to šunsnukio nužudyti prieš dvidešimt metų kai turėjau progą.
- Ar gali neužsiminti mano žmonai to? – paklausė jis ir aš nutaisiau pasipiktinusią veido išraišką.
- Būtent ko? Jog turėjom šimtą nuostabių naktų ar tai jog troškai virsti vampyrų, kad tik būtum šalia manęs amžinai?
- Abejų, - piktai ištarė jis ir aš pažvelgiau pro langą.  Už keturių valandų ir trisdešimt dvejų minučių nusileis saulė. – Nika, aš priimu tave į savo namus todėl tikiuosi jog elgsiesi padoriai.
- Dieve koks tu senamadis. Man beveik du tūkstančiai metų, bet nesu tokia burbeklė, tad atvėsk.
Tailoras užsičiaupė, o aš mintyse perkračiau viską ką mačiau. Taigi dabar žinojau kaip kalė Tatijana atrodo. Telieka palaukti kol ji sugrįš. O ji tikrai grįš, nes rytoj penktą valandą bus paskelbti gandai jog Nikasa vėl pradėjo žudyti. Ji iš karto paliks Rusija ir vėl čia atvyks manydama jog aš tikrai jos čia neieškosiu.
Žvilgtelėjau į vyrą ir galėjau jausto jo skausmą. Jam teko tiek daug ištverti, jaučiausi kalta jog palikau jį, jog nebuvau šalia, bet nebūčiau galėjusi būti tokia savanaudė. Aš nenorėjau jam suteikti tokio pat prakeiksmo kokį turėjau pati. Aš norėjau jog jis gyventų, pamiltų, susilauktų vaikų ir pasenęs kaip ir visi mirtų. Toks buvo gyvenimas, bet mirtis įsikišo ir suteikė nemirtingumą pabaisoms, o jos sukūrė mane.
Kai vyras įsuko į kiemą persibraukiau pirštais per savo šviesiai rudus plaukus ir pažvelgiau į mažą veidrodėlį. Turėjau pilkas akis, o mano veidas buvo lygus ir švelnus. Jokios raukšlelės niekada nebuvo ir nebus. Ant mano paso buvo parašyta jog man suėjo devyniolika metų, bet iš tiesų senti nustojau septyniolikos.
- Leisk kalbėti man, gerai?
Linktelėjau ir paskui jį išlipau iš mašinos. Mudu nuėjome iki verandos kurioje jo dukra Eidena mėgdavo leisti savo vakarus. Ji ir jos geriausias draugas Džekas. Pažadėjau Tailorui jog neįvelsiu jo šeimos, už tai ką jis dėl manęs padarė tą galiu pažadėti. Ir tikėjausi mano kita pusė su tuo sutiks. Kai prarandu savo jausmus ir emocijas tampu visiškai kitokia, tarsi mano asmenybė akimirksniu pasikeičia, bet aš vis dar būnu, aš.
Jis atrakino duris ir praleido mane pirmą. Viduje buvo jauku nors jau viską ir žinojau. Kiekvieną detalę, kiekvieną padėtą daiktą net ir tuos kuriuos jis seniai pamiršo. Tačiau stengiausi šypsotis kai pasirodė jo daili žmona. Sutrikusi ji greitai į prijuostę nusivalė savo drėgnas rankas, o iš viršaus atsklido garsai. Štai ir pasirodė mažoji Izė. Mergaitė pribėgo prie Tailaro ir jį apkabino. Žinojau tik tiek, jog šios mergaitės tėvus nužudė vampyras.
- Bangusis, nesakei jog turėsime svečių, - ji sutrikusi žengė arčiau ir ištiesė man ranką. – Aš Nora.
- Nikolė, - greitai paspaudžiau netrokšdama išvysti jos prisiminimų.
- Nikolė neseniai atvyko į miestą, aš ankščiau dirbau su jos tėvu, todėl jis paprašė pasirūpinti ją kol susiras kur gyventi. – paaiškino vyras ir prie manęs priėjo Izė.
- Žinoma, - šyptelėjo moteris. – Kiek tik reikės.
- Aš čia tik vienai nakčiai, - tarstelėjau priėjusi prie jų šeimos nuotraukos. – Rytoj jau turėčiau turėti butą. Jūs labai mieli, dėkoju už pagalbą.
- Tu tikriausiai esi išalkusi? – paklausė ji ir aš greitai linktelėjau. Man kaip ir kiekvienam žmogui buvo reikalingas maistas. Jaučiau alki nors ir negalėjau nuo jo numirti. Kažkada bandžiau, po trijų savaičių badavimo pasidaviau.
- Aš Izabelė, - mergaitė ištiesė man ranką ir aš įsistebeilijau į tamsias jos akis.
Nusišypsojusi atsiklaupiau ir suspaudžiau jos ranką. Kambaryje buvo likęs tik Tailoras kuris nusiėmęs švarką pakabino jį ir atsisėdo priešais televizorių. Susikoncentravau į mergaitės prisiminimus, į tai ką ji matė todėl dabar žinojau ko reikės ieškoti. Žinojau ir tai jog ją surado Eidena. Ji troško surasti tas padugnes, tačiau turėjo žaisti pagal taisykles. Ji negalėjo žinoti kas nužudė mergaitės tėvus, o Heidas kuris buvo vienas iš tikrintojų nebūtų jai pasakęs. Jis negalėjo nužudyti vampyro kuris nebuvo kažkuo nusikaltęs. Blogai jam, vienas taškas man.
- Tu labai miela, Ize, - šyptelėjau ir mergaitė nusibraukė tamsią plaukų sruogą.
- Ize mane vadina tik Eidena, pažįsti ją?
- Mudvi dar nesusipažinome, bet tavo tėtis man pasakojo apie ją. – pasisukau į vyrą kuris įdėmiai mane stebėjo tarsi bet kurią akimirką pavirsčiau milžiniška gyvate ir suvalgyčiau šį mažą padarėlį. Dieve kaip šlykštu, kas per mintys jo galvoje. – Ar neturėtum daryti namų darbų? – vėl pažvelgiau į mergaitę ir ji sutrikusi greitai linktelėjo.
Tailoras nuėjo paruošti man svečių kambario, o aš nuėjau į virtę kurioje sukiojosi Nora. Jos dukra Dorija buvo labai panaši į ją. Gaila jog ją pavertė vampyre, o po to vėl nužudė. Tai buvo priežastis kodėl nenorėjau prisiliesti prie jos prisiminimų. Aš perimdavau kiekvieną tuo metu jaustą emocija ir kartais skausmo būdavo per daug. Nors amžiams bėgant aš sugebėdavau tai kontroliuoti, bet jeigu turėdavau galimybę visada vengdavau prisiliesti prie tų kurie turėjo tyrą širdį.
- Labai skaniai kvepia, - atsisėdau prie stalo ir šviesiaplaukė moteris nusibraukusi vieną iškritusią sruogą šyptelėjo. Dabar mačiau kuo ji patraukė Tailorą.
- Tai Eidenos mėgstamiausias troškinys. Esu tikra jog tau irgi patiks.
- Net neabejoju, jog patiks. – šyptelėjau ir pastebėjau nuo Zako praleistą skambutį.
Parašiau vaikinui jog šią naktį nakvosiu pas seną draugą ir davusi adresą liepiau atvaryti mano automobilį. Man reikėjo ir kitų daiktų, bet rytoj turėsiu visą dieną apsipirkinėjimams, todėl tikėjausi jog Zakas bent jau bus pasirūpinęs maistu ir lova.
- Kuo ketinu užsiimti, Nikole?
- Aš atvykau studijuoti, - prisipažinau ir pažvelgiau į Tailorą. Vyras atsisėdo priešais mane ir sunėrė savo pirštus.
- Ką studijuosi? – paklausė jis kilstelėdamas antakius.
- Teisę, visai kaip mano mylimas tėtis, - mirktelėjau, bet jo veido išraišką nepasikeitė.
Kiek prisimenu paskutinį kartą lankiau universitetą beveik prieš šimtmetį. Aš mokėjau viską, man tik reikėdavo prisiliesti prie tinkamo žmogaus. Galėjau būtų gydytoja, teisininke, architektė, viskas ko užsigeisčiau, bet po kurio laiko tai tampa nebesvarbu. Tačiau pripažįstu pasiilgau to triukšmo, seksualių vaikinų klasėje ir patrauklių mokytojų. O mano žiniomis viena šmėkla būtent slepiasi universitete. O prie jos prieiti man reikėjo neišsiskirti iš kitų.