Kažkas, ko noriu aš

2.1. skyrius

Nežinau koks jausmas mane apėmė, kai tas laiškas pasiekė mano rankas, akis ir mintis. Norėjau liūdėti. Norėjau rėkti, verkti, kažkur bėgti. Bet to norėjo tik mano širdis. Tą kartą pasinaudojau protu. Suglamžiau jo laišką ir mečiau į žemę. Būtent taip pasielgiau ne tik su jo laišku, bet ir su juo pačiu.

Taip, prašiau jo gydytis. Gydytis, bet ne dingti ir neištaręs nė žodžio man į akis, tiesiog prasmegti.

Nežinojau kaip jaustis. Kaip reaguoti. Kas dieną, kas valandą, kas minutę atrodė viskas keitėsi. Atrodo atjaučiau viską. Ir netektį, ir laisvę. Mano gyvenimas tiesiog keitėsi. Keitėsi ir žmonės aplink mane.

Praėjo mėnuo. Supratau, kad tai buvo meilė. Nes mylėti taip lengva, o paleisti sunku. Tačiau iš to paleidimo ir supratau kas iš tiesų yra meilė. Kokia jos galia. Kaip kiekvienas veiksmas turi savo atsaką. Kaip meilė gali ištrinti visas pasaulio spalvas. Tokį vienišumo jausmą paskutinį kartą jutau tik netekusi tėčio. Viskas ką mačiau, buvo tik kambario sienos. Pamokose viskas ką girdėjau, tik to laiško sakiniai. Nebegirdėjau draugų, šeimos. Buvau totalus zombis.

Antrasis mėnuo. Tada išlindo vidinis pyktis. Pyktis ant viso pasaulio. Tačiau labiausiai niršau ant savęs. Vardijau save milijonais keiksmažodžių, nes supratau kokia savanaudė buvau. Aš turėjau jam padėti, turėjau jam viską paaiškinti, paneigti. Aš turėjau būti ta persona, kuri padėtų jam gyti...o viskas ką padariau, tai atstūmiau jį. Palikau su tuo kovoti jį vieną. Palikau jį nieko nepaaiškinus. Su daugybė klausimų galvoje ir smerkiančia nežinomybe. Tą mėnesį neleidau Jace tiesiog net žvilgtelėti į mane. Net nenorėjau nieko girdėti apie jį, nes jis buvo dalis, kas pasmerkė mano santykius. Mano sušiktai pirmus santykius. Prisiekiu, to mėnėsio pakartoti gyvenime nenorėčiau. Atrodo, kad visą tą laiką buvau girtai pikta. Pykau ne tik ant visų žmonių, bet ir daiktų.
Olivia? Ji tikriausiai piktesne už mane. Ji kaskart mėto akmenis į mano ,,daržą". Mano situacija jai dabar tiesiog teikia malonumą. Ir ne, nesusitaikė ji su Jace. David? Iš pagarbos sesei mažiau bendravo su manim. Briana ir Liam? Jie tokie supratingi. Na ir dabar, Jakson. Ta kalė visad buvo ir yra šalia.

Dabar trečiasis mėnuo. Kovo pabaiga. Pavasaris. Ir nežinau kolkas ko iš jo tikėtis.

Stebiu kaip močiutė greitai ir energingai sukiojasi virtuvėje kepdama blynus ir tuo pačiu ruošdama pusryčių stalą.
Ankstyvas rytas, ji nesitikėjo, kad kažkas iš namiškių taip anksti atsikels. Nors tas anktumas nėra ir toks ankstus. Beveik devynios ryto.
Savo delnus šildau karštos kavos puodeliu ir stengiuosi ignoruoti ant akinių stiklo dėmę, kuri erzina mane.
-Žinai, kai susipykdavau su tavo seneliu, man visada padėdavo blynai. Ir daug daug uogienes.
Prisižadina mano ausys, kai jas pasiekia močiutes balsas. Pakeliu akis į ją ir nusišypsau.
Niekada nesu mačiusi savo senelio. Jis paliko močiutę vos sužinojęs, jog ši laukiasi mano mamos. Ir kaip bebūtų keista, močiutė niekad nelaikė ant jo neapykantos. Viską nurašė kvailam ir jaunam protui.
-Tas riebalų kvapas nuo labo ryto,-už savos nugaros išgirstu mamos balsą.
-Oho, tinginė atsikėlė. Šeima keliasi, o kas pusryčius padarys?-močiute vėl pradeda moralizuoti mamai, tad aš sukrizenu ir čiupus puodelį, keliauju lauko verandos link. Jau savaitė laiko kaip močiutė savo gyvenimą perkelė pas mus. Pabodo jai vienatvė Santa monikoje. Ir dabar kaskart girdime tik močiutės moralus, kaip nemokame gyventi ir džiaugtis. Turėčiau tikrai pasimokyti iš jos pozityvumo gyvenimui.
Išėjus į lauką kūną pasitinka kovo ryto vėsa. Tačiau radusi saulės kamputį, įsitaisau jos šilumoje. Įsiklausau į ryto garsus. Kur šuo loja, kas namus remontuoja...
-Kokia ankstyva.
Chris. Ponios Mauros draugas. Pažvelgiu į Horan namus, o prie tvoros stovi su malkomis rankose Chris.
Niekada mano ir ponios Mauros bendravimas nenutrūko. Prisiekiu, ji dabar vožteltų virtuvinių rankšluosčiu man per petį, jeigu išgirstų mano kreipimasį į ją ,,ponia". Dažnai užeidavau jos aplankyti, ar ji su Chris ateidavo pas mus vakarienes.  Chris nuostabus vyras. Ir džiaugiuosi, kad Maura neliko viena.
-Smegenis miega, bet kūnas ne,-iškeliu kavos puodelį.
Jis linktelėja, bet pastebiu, jog jis kažką prisimena, tačiau nežinantis ar man tai sakyti. Ir aš iškart nuspėju apie ką šis mąsto.
-Kokios naujienos?-jis sutrinka, kai užklausiu jo.
Jis susičiaupia ir nukreipia žvilgsnį nuo manęs. Ir vėl tas menkas skausmas. Kad nieko gero.
-Jis dar nesiruošia sugrįžti. Nors Greg sakė, kad jau retesni jo priepuoliai.
-Kaip ir gera naujiena. Jis pats žino kas jam geriau,-stengiuosi išspausti šypsena.
-Šitai nėra gerai nei jam nei tau, pati suvoki Grace.
-O gal jis nusprendė gyventi toliau? Gal jis nebenori visai grįžti čia? Gal liks jis gyventi pas Greg?
Ir jo tyla buvo dar vienas skaudus spyris į mano širdį. Ir tai buvo mūsų galutinis taškas.
-Jis paliko mane.

LABA DIENA